penktadienis, gruodžio 30, 2011

 "Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.","Ašaros pravalo akis, juokas praveria."
  Tokios citatos ir panašios skamba mano galvoje. Ir pati sau šypteliu. Šypteliu ironiškai. Nes esu kvailė. Gal mane tokią padarė pasakos skaitytos vaikystėje, kur pabaiga visada laiminga. Gal dėl jų aš tikiu gėriu ir noriu tikėti laimingomis pabaigomis. Bet čia realybė ir negalima pamiršti tikrų dalykų. Negalima pamiršti realybės, nes kitaip neišgyvenama tokiame pasaulyje. Esi pargriaunamas ir sutrypiamas kitų, kurie tik ir mąsto apie tokį pasaulį.Mąsto, kaip tapti svarbiais ir žinomais šio pasaulio žmonėmis. "Žvaigždės" kelia skandalus, o iš jų mokosi ir paprasti žmonės taip atkreipdami kameras į save. Bet kameros ir fotoaparatai ne visada atskleidžia tai, ką pats žmogus norėjo parodyti. Kartais tai net sukelia daugiau problemų. Tačiau aš kartais norėčiau pranykti. Nieko nematyti, nejausti, negirdėti. Noriu neegzistuoti. Ar tai daug? Ar egzistencija didelė, brangi?..Kaip ją įgyti ir išlaikyti? Kaip neprarasti savęs, bet kartu ir mokėti susitvarkyti su savimi? Ir turbūt šie klausimai yra retoriniai ar bent jau reikalauja viso gyvenimo, norint juos atsakyti.

šeštadienis, gruodžio 10, 2011

"Čia aš"

 Labas. Čia ir vėl aš. Rašau norėdama papasakoti apie naujausius savo gyvenimo įvykius.
 Tai vat. Pastaruoju metu jaučiuosi ir laiminga ir nelaiminga. Pavyzdžiui dabar esu laiminga ir net nežinau kodėl. Tiesiog taip yra. Pradėjau džiaugtis net paprastais dalykais. Kad ir dviem mažom seserytėm, einančiom gatve ir spardančiom akmenuką. Aš nusišypsau. Nusišypsau ir pasidaro taip gera. Nusišypsau net ir važiuodama autobusu, kai aplinkui sėdi "surūgę" veidai, o už lango vaizdai irgi nekelia geros nuotaikos. Bet aš šypsausi. Net pačiai norisi juoktis iš savęs. Praėjusiais metasi apie tokius žmones būčiau pagalvojusi, kad jie arba turi mylimą žmogų, arba jie nesveiki. Tačiau dabar aš taip nebegalvoju ir nesvarbu, kad gal dabar kiti "surūgę" veidai galvoja, kad man ne visi namie. Gal taip ir yra, nes šiais metais iš siaubo persikėliau į nedidukę pasakaitę. Ta pasakaitė nėra apie karališką meilę, nes meilės ten iš viso nėra. Ta pasakaitė apie mano jausmus ir žmonių nuomones apie mane,jų poelgius su manimi. Ach. Kaip gera būti laimingai...

sekmadienis, lapkričio 13, 2011

laisvės pojūtis

 Laikas bėga ir bėga. Sakau vis "suspėsiu., laiko dar yra". O tada suprantu, kad jau dabar, tuoj pat reikia nuspręsti, nes visas tas laikas jau praėjo...
 Ateitis. Kaip jos nekenčiu. Joje tiek nežinomų kelių. Vieni vingiuoti ir lydūs, kiti tiesūs ir duobėti. Ir niekada nežinau kokiu keliu pasuks mano gyvenimas. Darbas: koks jis bus?kur studijuosiu? Kas už mane pasirinks? Tokiam žmogui kaip aš tai yra smegenų bėda. Dėl to nekenčiu savęs už tai. Kodėl nesugebu į gyvenimą žiūrėti paprastai. Būti laisva nuo ateities ir praeities, laisva nuo minčių, nuo atsakomybės. Laisva nuo visko ir lengvais baltais sparnais pakilti į žydrą žydrą dangų...

sekmadienis, lapkričio 06, 2011

Skrendanti paukščiais

 Aš svajoklė. Didžiulė. Ir ką galiu sau padaryti? Nieko, nes svajoju ir svajosiu. Kai liūdna, kai gera ar ramu, kai neturiu ką veikti.  Turbūt dėl to mano pavadinimas ir yra skraidanti paukščiais. Bet galėtų būti juk ir skraidanti padebesiais, bet paukštis gali keisti krypti, plasnoti ir kilti aukščiau arba nusileisti žemėn. taip ir su savo svajonėmis. Turbūt...xD
 Toks jausmas, kad nieko nežinočiau. Bet taip juk ir yra. Kuo daugiau sužinome, tuo daugiau dar reikia sužinoti apie tai, ką sužinojome. Dabar galvoju ar pati supratau, ką parašiau. Kartais aš per daug gilinuosi ir ieškau prasmės. Reikėtų išmokti gyventi spontaniškai, nes bijau nežinomybės ir bėgu nuo jos. Tačiau kur aš nubėgsiu? Man vis tiek reikės su ja susidurti, tad geriau dažniau tai daryti. Kokia aš nuobodi asmenybė. xD

penktadienis, lapkričio 04, 2011

Laikas

 Atostogos eina į pabaigą. O praėjusį penktadienį galvojau ką veiksiu, kiek laiko turėsiu. Dabar pastebėjau, kaip greitai viskas praėjo. Dėl ko nepastebėjau taip greitai lekiančio laiko? Ir kodėl taip skubu gyventi. Iš darželio lekiu į mokyklą, iš mokyklos į suaugusiųjų pasaulį, bet nulėkus kelio atgal neberandu, nes jo paprasčiausiai nėra. Tada stebiu praeivius, parke žaidžiančius vaikus ir susimąstau apie laiką, apie save. Prašau, sustabdyk laiką...

ketvirtadienis, lapkričio 03, 2011

Praeitis

 Nekenčiu pradžios! Toks buvo pirmasis mano įrašas mano ir draugės bendroje knygoje.Vėliau prisidėjo dar viena draugė. O dabar vėl viskas iš pradžių. Bet ne apie tai...
 Praėjo Vėlinės. Vaikystėje man patikdavo ši liūdna šventė. Dabar man ši diena yra liūdna, apmąstymui skirta diena.  Ir važiuodama pro vienas kapines, prisiminiau, kaip močiutė vakarais ten atvesdavo. Uždegdavome žvakeles ant kelių kapų, o po to grožėdavomės. Man tai buvo stebuklingas vaizdas. Mirgančių švieselių jūra tamsoje skendinčioje tylos žemėje.Paprastas dalykas dabar, bet įspūdingas vaizdas vaikui. Noriu grįžti į vaikystę...