penktadienis, gruodžio 30, 2011

 "Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.","Ašaros pravalo akis, juokas praveria."
  Tokios citatos ir panašios skamba mano galvoje. Ir pati sau šypteliu. Šypteliu ironiškai. Nes esu kvailė. Gal mane tokią padarė pasakos skaitytos vaikystėje, kur pabaiga visada laiminga. Gal dėl jų aš tikiu gėriu ir noriu tikėti laimingomis pabaigomis. Bet čia realybė ir negalima pamiršti tikrų dalykų. Negalima pamiršti realybės, nes kitaip neišgyvenama tokiame pasaulyje. Esi pargriaunamas ir sutrypiamas kitų, kurie tik ir mąsto apie tokį pasaulį.Mąsto, kaip tapti svarbiais ir žinomais šio pasaulio žmonėmis. "Žvaigždės" kelia skandalus, o iš jų mokosi ir paprasti žmonės taip atkreipdami kameras į save. Bet kameros ir fotoaparatai ne visada atskleidžia tai, ką pats žmogus norėjo parodyti. Kartais tai net sukelia daugiau problemų. Tačiau aš kartais norėčiau pranykti. Nieko nematyti, nejausti, negirdėti. Noriu neegzistuoti. Ar tai daug? Ar egzistencija didelė, brangi?..Kaip ją įgyti ir išlaikyti? Kaip neprarasti savęs, bet kartu ir mokėti susitvarkyti su savimi? Ir turbūt šie klausimai yra retoriniai ar bent jau reikalauja viso gyvenimo, norint juos atsakyti.

šeštadienis, gruodžio 10, 2011

"Čia aš"

 Labas. Čia ir vėl aš. Rašau norėdama papasakoti apie naujausius savo gyvenimo įvykius.
 Tai vat. Pastaruoju metu jaučiuosi ir laiminga ir nelaiminga. Pavyzdžiui dabar esu laiminga ir net nežinau kodėl. Tiesiog taip yra. Pradėjau džiaugtis net paprastais dalykais. Kad ir dviem mažom seserytėm, einančiom gatve ir spardančiom akmenuką. Aš nusišypsau. Nusišypsau ir pasidaro taip gera. Nusišypsau net ir važiuodama autobusu, kai aplinkui sėdi "surūgę" veidai, o už lango vaizdai irgi nekelia geros nuotaikos. Bet aš šypsausi. Net pačiai norisi juoktis iš savęs. Praėjusiais metasi apie tokius žmones būčiau pagalvojusi, kad jie arba turi mylimą žmogų, arba jie nesveiki. Tačiau dabar aš taip nebegalvoju ir nesvarbu, kad gal dabar kiti "surūgę" veidai galvoja, kad man ne visi namie. Gal taip ir yra, nes šiais metais iš siaubo persikėliau į nedidukę pasakaitę. Ta pasakaitė nėra apie karališką meilę, nes meilės ten iš viso nėra. Ta pasakaitė apie mano jausmus ir žmonių nuomones apie mane,jų poelgius su manimi. Ach. Kaip gera būti laimingai...