penktadienis, gruodžio 30, 2011

 "Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.","Ašaros pravalo akis, juokas praveria."
  Tokios citatos ir panašios skamba mano galvoje. Ir pati sau šypteliu. Šypteliu ironiškai. Nes esu kvailė. Gal mane tokią padarė pasakos skaitytos vaikystėje, kur pabaiga visada laiminga. Gal dėl jų aš tikiu gėriu ir noriu tikėti laimingomis pabaigomis. Bet čia realybė ir negalima pamiršti tikrų dalykų. Negalima pamiršti realybės, nes kitaip neišgyvenama tokiame pasaulyje. Esi pargriaunamas ir sutrypiamas kitų, kurie tik ir mąsto apie tokį pasaulį.Mąsto, kaip tapti svarbiais ir žinomais šio pasaulio žmonėmis. "Žvaigždės" kelia skandalus, o iš jų mokosi ir paprasti žmonės taip atkreipdami kameras į save. Bet kameros ir fotoaparatai ne visada atskleidžia tai, ką pats žmogus norėjo parodyti. Kartais tai net sukelia daugiau problemų. Tačiau aš kartais norėčiau pranykti. Nieko nematyti, nejausti, negirdėti. Noriu neegzistuoti. Ar tai daug? Ar egzistencija didelė, brangi?..Kaip ją įgyti ir išlaikyti? Kaip neprarasti savęs, bet kartu ir mokėti susitvarkyti su savimi? Ir turbūt šie klausimai yra retoriniai ar bent jau reikalauja viso gyvenimo, norint juos atsakyti.

Komentarų nėra: