šeštadienis, spalio 20, 2012

...

 Takšt, takšt, takš... Kaip lašantis vanduo laša mano gyvenimas... Vandenį dar galima užsukti, sustabdyti, bet gyvenimo ne. Jis ir toliau lašės. Greičiau ar lėčiau, bet lašės. Ir tai nervina. Nervina, kad negaliu sustoti ir pažvelgti į save, į kitus. Nervina, kad gyvenimas eina toliau, o aš nespėju daryti sprendimų tinkamai apgalvojusi pasekmes... Nervina tai, kad negaliu valdyti savo gyvenimo taip,kaip noriu...
408662_253713061418079_2135599965_n_large

  Atrodo, man prasideda rudeninė depresija. O gal tai ne rudeninė, o pastovi depresija? Gal aš taip jaučiuosi nuolatos, kai būnu viena arba jaučiuosi viena tarp žmonių... Kodėl esu toks depresyvus ir vienišas žmogus?  
 Ar turiu ką nors, kam galėčiau išsipasakoti, kas mane suprastų?..
 Ar bus diena, kai nueisiu miegoti negalvodama apie liūdnus dalykus, apie dalykus, kuriuos turi kiti, o man dar toli iki jų? 
 Ar bus diena, kai aš pasitikėsiu savom jėgom ir drąsiai žengsiu žingsnius į priekį nebijodama suklysti?
 Ar bus diena, kai pasakysiu, kad esu laiminga neslėpdama tiesos apie tikrąją savo savijautą?

sekmadienis, rugsėjo 02, 2012

...

 Štai ir atėjo rudenėlis.Kol kas orai dar labai geri, lyg dar vasara nebūtų mūsų palikusi. :)...
 Galva tuščia. Ką nors čia parašyti yra sunku... Vis prisimenu prasidedančius mokslo metus ir artėjantį vairavimo egzaminą :((( Per daug rūpesčių paskutinė mintis man sukelia :(((

 Vakar su tėvais ir atvykusiais krikšto tėvais žiūrėjome nuotraukas pro senovinį nuotraukų/skaidrių projektorių. Jauni tėvai ir krikšto tėvai. Jų vestuvės, jų jaunatvė, jų prisiminimai. Tokiais momentais išgirstu daug istorijų iš jų jaunystės, kyla daug minčių. Viskas taip keista.  Suprantu, kaip greitai skrieja laikas, kaip nebrangiai jis atiduodamas kažkam, kas jį ryja su pasigardžiavimu...

 Man brangių žmonių kada nors nebeliks arba santykiai nutrūks. Bet ar jų daiktai išliks su manimi?..

penktadienis, rugpjūčio 17, 2012

Tik tok...

  Seniai rašiau. Turbūt neturėjau, ką parašyti. Neturiu ir dabar...
  Lygiai po 2 savaičių bus paskutinė vasaros diena. Paskutinė diena prieš prasidedant mokslo metams. Kaip greitai bėga laikas. Atrodo tik neseniai šventėm vasaros pradžią, o ji jau baigiasi:((( Kur dingo visos vasaros dienos, kur tie prisiminimai, kurių turėjo tiek prisikaupti per vasarą? Kur tai yra? Gal viską atsiminsiu prasidėjus rudeniui?
 Sustabdykit kas nors man laiką. Nenoriu,kad vasara jau baigtųsi. Ji per trumpa. Šiais metais pernelyg trumpa :( Laikas man tik tik tok tik tok skamba galvoje...

trečiadienis, birželio 27, 2012

Kas man darosi???

 Vasara greitai įpusės... Tada ateis mano gimtadienis, po jo ir vairavimo mokyklinis egzaminas. Bet dabar tai atrodo taip toli,kad iš viso neįvyks. Kol dar mokinuosi teoriją,viskas neblogai, bet,kai pagalvoju apie sėdėjimą už vairo,man tai išvis atrodo neįmanoma. Gal dėl to, kad nesuvokiu,jog greitai tapsiu pilnamete. Aš vis dar pasilikusi jaunesniame amžiuje. Aš nespėju pasivyti tų metų,kuriuos gyvenu(man tai skamba linksmai su liūdesiu(nežinau, ar kas nors supranta šį jausmą, bet tai išreikšti žodžiais yra sunku))
 Kartais graudinuos nežinia dėl ko. Norėčiau žinoti,kas man darosi? Kodėl aš taip dažnai apie daug ką galvoju, nors man nereikėtų apie tai nerimauti. Bent jau dauguma gyvena ramiai, nes jie tų dalykų taip nesureikšmina. Kodėl aš juos sureikšminu???

antradienis, birželio 05, 2012

Tam žodžių nėra

 Prabėgo ne metai,ne pusę metų, ne trys ar du mėnesiai, bet jaučiuosi taip,lyg šį blog`ą apraizgė voratinkliai, uždengė dulkių sluoksnis...
  Nerašiau,nes neturėjau,ką rašyti. Neturiu ir dabar.  Galiu tik papasakoti,kad 5 dienas buvau atskirta nuo civilazijos beveik tikrąją ta žodžio prasme. Aplinkui tebuvo 9 mėnesius matomi pažįstami, mėgstami ir nemėgstami žmonių veidai ir daugiau nieko: nei elektronikos prietaisų, nei ryšio mobiliajame telefone, nei miesto šurmulio. Tik jauki gamtos tyla. Mano kiekvienas rytas prasidėdavo 7:30 su rytine makšta ir paukščių čiulbesiu bei su šaltu oru. Diena baigdavosi su skaudančiu pilvu nuo juoko... Ir taip buvo 5 dienas. Buvo verta kentėti tas šaltas nuobodžias 5 dienas vien dėl vakarų,kurių gyvenime daugiau nebus, nes jų pakartoti neįmanoma. Ir, nors tai baigėsi vos prieš kelias valandas, viską jau prisimenu nostalgiškai...
 "Sveikinu. Nuo šiol jūs abiturientai"-tarė auklėtoja,kol jos auklėtiniai stovėjo rikiuotėje. Ta mintis man nepatiko. Aš ją priėmiau liūdnai. Ir kuo labiau artėju prie tos 12 klasės tuo man lūdniau. tikiuosi,kad likusią vasarą man pavyks apie tai negalvoti. Tikiuosi,kad pavyks patirti daug įsimintinų akimirkų...

Kur dingo tas vaikiškas neatsakingumas ir nerūpestingumas? Kur dingo vaikas,gyvenantis manyje?..

penktadienis, gegužės 25, 2012

Mano Mokykla...

 Kaip keista...
 Šiandien mokykloje išlydėjome dvyliktokus. Aš taip keistai,gal šiek tiek liūdnai pasijaučiau stovėdama ir žiūrėdama į merginas,pasipuošusias suknelėsmis, vaikinus,apsirėdžiusius kostiumais, pirmokiukius einančius šalia, helio pripildytus balionus... O mokyklos himnas. Kai atėjau į gimnaziją,jis man tebuvo paprastas himnas,daina,kurią reikia išmokti. Tačiau šiandien man himnas buvo širdį spaudžianti daina. Lūpos pačios vėrėsi tarti tos dainos žodžius. Ir net, kai jis baigėsi, mano galvoje skambėjo dar ilgą laiką.
 Aš suprantu,kad kiti metai man bus paskutiniai mokykloje. Aš to nenoriu. Nenoriu palikti mokyklos ir išeiti į pasaulį,kuriame nebebus mokyklos, vaikystės. Noriu vėl tapti kaip ta pirmokėlė,kuri šiandien ėjo įsikibus į parankę dvyliktokei. Noriu tokia būti ir svajoti apie mokyklos baigimą, bet nesuprasti,kad ji baigsis.
 Taip...Vaikystėje svajojau,kaip baigsiu mokyklą, kokia tada būsiu laiminga. Bet, iš tiesų, aš nesuvokiau,kad mokyklą iš tikrųjų baigsiu. Dabar,kai tai suvokiu,suprantu,kad man liko paskutiniai metai džiaugtis mokyklos maistu, šurmuliu mokyklos koridoriuose, kontroliniais,nes vieną dieną toks bus paskutinis, net žmonėmis,kurių galbūt šiek tiek nemėgstu,ir kas be ko mokytojais... Ateinantys metai man bus paskutinė proga tuo džiaugtis. Džiaugiuosi bent dėl to,kad gyvenimas man suteikė šią progą ir aš 
supratau apie tai ne per vėlai...

penktadienis, gegužės 18, 2012

sudužti,nuskęsti,išnykti


 Mano gyvenimas tampa atviras. Tai,ką noriu nuslėpti, išlenda tiems,nuo ikurių slepiu. Ir man tai nepatinka. Kiti sužinoję mano nuslėptus dalykus daro jiems įtaką. Mano veiksmai tuo dalyku pasikeičia. Ir aš jaučiuosi sutrikusi. Pasimečiau savo jausmuose. Tarsi būčiau tamsiame miške,kuriame dideli ir baisūs medžiai užstoja šviesą danguje ir užraizgo visus įmanomus kelius. Kiek aš dar ieškosiu išėjimo,kiek dar turėsiu ieškoti atsakymų apie save? Kodėl taip sunku suprasti save? Aš vaikštau plona linija. Maža klaida ir mano asmenybė gali dužti kaip stiklas į daugybę šukių,kurių niekas niekada nesurinks. Ir man labai baisu. Bijau prarasti save,bijau prarasti sąmoningą protą, bijau išprotėti, bijau tapti robotu,daržove ar dar kuo nors. Aš bijau. Tarsi stovėčiau ant skardžio krašto ir žvelgčiau žemyn. Ten,kur šios baimės tampa realybe. Stumtelk ir aš krisiu. Nieks manęs negelbės... Nėra,kam gelbėti. Tad,kam kovoti. Geriau nuskęsti, sudužti,nukristi,išnykti nesipriešinant. Bet štai baimė ir vėl pakiša koją. Nei ne baimė, kažin,kur dabar būčiau, nes ji neleidžia man išnykti. Ką ta baimė man daro? Ogi tai,kad bijau atsibusti po dužimo,nykimo,skendimo, ir suprasti,kad man neišeina išnykti. Bijau būti dar labiau pažeidžiama nei esu dabar...

sekmadienis, gegužės 13, 2012

...

 Ar aš bent kiek pasikeičiau nuo įvykio, sugriovusio mano ankstesnį pasaulį? Ar man pavyko pasikeisti nors kažkiek,kad galėčiau gyventi,apsiginti, ištverti? O gal likau ta pati viduramžių mergaitė: kukli,nedrąsi, senamadiškų pažiūrų? Gal man reikia įsisprausti į korsetinę suknelę ir laiko mašina nukeliauti į viduramžius? Man ten turbūt būtų pats tas. Aš neatitinku šiuolaikinio jaunimo ir net nenutuokiu,kokia galėtų būti mano ateitis. Gal aš neišgyvensiu šiame pasaulyje. Išgyventi galima tik išmokstant atsilaikyti. O ar aš tai moku????

ketvirtadienis, gegužės 10, 2012

Laisve???

 3 savaitės. Beliko 3 savaitės ir būsiu laisva. Gal ta laisvė atneš man ir geresnę nuotaiką, savijautą. Pavargau žiūrėti į žmones ir jiems šypsotis, sakyti,kaip man linksma ir kaip gerai aš jaučiuosi. Namuose slampinėju iš kampo į kampą ir ieškau nusiraminimo,poilsio. Manyje, kaip šėlstančios jūros bangos daužosi į krantą, taip mano jausmai nerimsta. Noriu verkti,kad šėlstantys jausmai ištekėtų ašaromis ir many viskas nurimtų. Noriu atsipalaiduoti,pajausti laisvę. Jei taip tęsis ilgiau, paskęsiu  savo paties ašarose....

antradienis, gegužės 01, 2012

Prisiminimai

 Prisiminti man tampa rutina. Grįžti į vaikystę man tampa rutina. Ir man tai patinka. Patinka kasdien kažką darant prisiminti,kaip tai išmokau daryti ar kaip dariau vaikystėje. Bet mano prisiminimuose dažnai apsilanko mano vaikystės draugas. Mes turbūt žaisdavome kasdien. Visko nepamenu, bet man užtenka ir tų išlikusių prisiminimų,kuriuos bijau vieną dieną prarasti. Bet,kol juos turiu,tol džiaugiuosi. Džiaugiuosi prisimindama kiekvieną to žmogaus šypsnį, prisimindama mūsų žaidimus:kaip bėgom per lietų nuo mano iki jo laiptinės ir atgal, kaip šokinėdavome per šokdynę,kaip vakare žaisdavome po mažomis pušaitėmis. Pamenu,kai jis užstojo mane nuo kamuolio,kai žaidėme kvadratą. To žmogaus pasiilgau... Galvoju, kaip viskas būtų buvę,jei nebūčiau išsikrausčius,nes jis buvo tikrai man svarbus. 
 Prisiminimai nuneša atgal į vaikystę. Kas mes būtume,jei negalėtume prisiminti?
 Kokie jūsų brangiausi prisiminimai?

trečiadienis, balandžio 25, 2012

Rašyk...

O,kad mano ranka taip sugebėtų...
 Jau kelinta diena įsijungiu blog`ą ir nieko negaliu parašyti. Tiesiog žiūriu į tuščią laukelį, pirštai virš klaviatūros, bet galva tuščia. Kaip visada... Kartais stengiuosi bent ką nors prikurti, bet kartais tai taip sunku... Bet iš tiesų aš noriu daug ką parašyti čia, tik nerandu tam žodžių. Žodžiai kaip bangos,kurios nepasiekia kranto. Jos veržiasi viena per kitą,bet lūžta ir grįžta atgal taip ir nepasiekusios kranto,kuris sudrėkintas galėtų išryškinti žodžius. Klausimas ar kada pasieks tą krantą...
 Kartais norėčiau būti protinga. Mokėti ištaigingai, filosofiškai kalbėti,rašyti, rišliai pinti mintis...Bet man tas nepavyktas. Galiu bandyti,bet man nepavyksta susitelkti ties viena mintimi,problema. Tada norisi rašyti viską iš eilės, bet greit pametu visas mintis. Tada užeina noras sukurti kažką įspūdingo,pavyzdžiui, parašyti knygą, bet aš taip nemoku. O žvelgdama į tuščią lapą sakau sau "rašyk" su viltim pajudinti rašiklį...

penktadienis, balandžio 20, 2012

Atsipūskim

 Savaitė pasibaigė. Dvi dienos,kai galėsiu atsipūsti, o tada vėl kibsim į mokslus. Nors pavasaris,atsipalaiduoti neina. Tai reikia kelti semestro pažymius,tai kažkokie rašomieji,kurių negali apleisti,nes nukris semestro pažymys. O mokytojai duoda mums darbus vieną po kito. Kad ir šiandien. Nors ir penktadienis,bet rašiau netgi du kontrolinius,kurie abu iš A lygių. O kažkada dar buvo laikai,kai per dieną galėdavo būti tik vienas kontrolinis:D(tie kažkada buvo dar praėjusiais metais:DDD). Būdavo neblogai. Vienai dienai mokydavausi vieną dalyką. O dabar išmoksti vieną, per kitą pamoką mokausi kitą ir ruošiuosi kitam darbui. Bet bent jau nebereikia mokytis tokių dalykų kaip fizika ar geografija. Ir man patinka,kad dailės pamoka yra du kartus per savaitę, o nebe vieną. Tik aš nesuprantu,kodėl sako,kad 11klasė lengva. Tai nėra labai lengva. O gal tik man taip? Gal man taip dėl to,kad aš įpratus mokytis gerai, nors ir kaip norėčiau kartais atsileisti tuose moksluose, gal dėl to,kad mokytojai dažnai primena egzaminus ir tai man kelia spaudimą...

 Norėčiau viską mokėti taip gerai,kad nereikėtų mokytis. Kitaip sakant,būti vunderkinde :D

antradienis, balandžio 17, 2012

  Liepsnos šokis židinyje. Muzika skambanti ausyse. Tetrūksta tik savaitgalio ar atostogų,kai žinai,kad šiuo metu nereikia sėdėti prie knygų ir mokytis, kad nereikia galvoti,koks kontrolinis laukia. Dar neblogai būtų sėdėti su geru draugu ar šiaip pašnekovu ir diskutuoti apie viską ir nieką. Ir man nesvarbu,kad dabar pavasaris,o židiny liepsna. Jei už lango dar būtų tamsu ir lytų, o aš sėdėčiau prieš židinį ir žiūrėčiau kokį romantišką ar liūdną filmą, ar skaityčiau įdomią knygą, ar kalbėčiau su geru draugu, man tai būtų tobulas vakaras...
 Smagu pasvajoti. Atrodo mano paukščiai grįžta. Vėl galiu sėsti ant jų nugarų ir skristi skristi skristi... Neškit mane toli, neškit mane nuo liūdesio ir vienatvės, neškit ten,kur gražu. Nenoriu švaistyti laiko,nes jūs ir vėl galite nuo manęs pabėgti,paukščiai...

pirmadienis, balandžio 16, 2012

Mano scenarijus

 Kartais taip noriu,kad mano gyvenime kas nors vyktų. Bet kas. Kad būtų panašus į filmą,knygą, ką nors. Kad nebūtų toks nuobodus. Ta kasdienė rutina,kurioje nieko nevyksta,kartais mane žudo. Mirštu nuo tos rutinos. Perrašykit mano gyvenimo scenarijų pridėdami daugiau spontaniškumo,nuotykių, paversdami jį tokiu,kokio dar nesu turėjusi.

antradienis, balandžio 10, 2012

Po atostogų

 Baigėsi atostogos, o su jų pabaigą pradėjo ateiti geresni orai. Kodėl Velykos negalėjo būti šiltesnės? Bet dabar tai jau nebesvarbu...
 Tik pirmadienį grįžau iš antrais namais tapusio Jurbarko. Jurbarke, lauk manęs vasarą!..:) Dažiau kiaušinius,susitikau su seneliais ir kitomis giminėmis ir su vaikystės draugais. Tad Velykos bent jau buvo šiltos viduje,jei jau ne orais...
 Pirma diena mokykloje... Ach... Sunku grįžti į ritmą po atostogų, o jau turime suplanuotų atsiskaitymų. Pirmą dieną! o_O  Net mintys rišliai nesidėsto. Per trumpos man atostogos...:D
 Pagalvojus,kiek nedaug beliko iki vasaros. Tik 8 savaitės beliko mokytis. Tik 8. Vos spėsiu įsivažiuoti į mokslus, žiūrėk ir vasara čia pat ir nebelieka pasiryžimo mokytis.:D O mokytojai vis dėlto iš mūsų tikisi,kad mes neapsileisime iki paskutinės dienos...Bet tai neįmanoma. Ir aš taip laukiu tos paskutinės savaitės,kai atiduosime visas knygas ir nieko nebeveiksime. 

trečiadienis, balandžio 04, 2012

Žiema pavasarį

 Pavasaris tuoj įpusės, o už lango pusto sniegas. Galvoju,kad gal žiema man dar suteikė vieną progą prisiminti vaikystę. Tai buvo bent koks nuotaikos pakėlimas.
 Vėl stačiau senį besmegenį:). Jį stačiau taip seniai. Šiandien vėl jį pastačiau turbūt po kokių ketverių ar penkerių metų.Ir jis dabar išdidžiai stovi lauke su kibiru ant galvos ir atlaiko žvarbų vėją. Koks nuostabus mano besmegenis:D. Su broliu pasimėtėm gniūžtėm. Bet viskas prasidėjo nuo nuobodaus sniego kasimo.

Ačiū už suteiktą progą prisiminti vaikystę,pajausti sniego karo ir besmegenių statymo džiaugsmą. Ačiū už tai,kad mano nuotaika pagėrėjo. Ačiū,ačiū ačiū... :)

sekmadienis, balandžio 01, 2012

Skristi!Noriu skristi!..

 Sniegas už lango visai neprimena pavasario,kuris greitai įpusės. Tik saulė dar primena,kad dienos šiltėja ir šviesėja, kad dangus vis dažniau pasirodo iš už debesų,po kuriais slėpėsi žiemą.
 Atostogos... Man jos ir ilgos,ir trumpos. Man jos ir liūdnos,ir nuobodžios. Norėčiau išvažiuoti iš namų į miestą ar dar kur nors. Vaikščioti gatvėmis, parkais, stebėti viską aplinkui ir susidraugauti su savimi. Bet,deja,tai nėra taip lengva.  Gal dėl to,kad aš nemoku vaikščioti viena, gal dėl to,kad aš bijau vaikščioti viena,nes bijau pati savęs.
 Dar yra dalykų,kurie man truputį pakelia nuotaiką, bet jie nepalengvina savijautos. Jaučiuosi taip, lyg viduje tampyčiau sunkius akmenis,kurie iš manęs atima vis daugiau energijos ir mažina viltį pasijusti laisvai. O aš taip noriu įgauti sparnus ir pakilti į giedrą dangų ir jaustis laisvai. Skristi kaip paukštis ir jausti vėjo glostymą,kaip vėjas glosto paukščio plunksnas...




Kur mano svajonės? Kur tos gražios svajonės,kurios mane pasodindavo ant milžiniškų paukščių,kurie mane nešdavo ten,kur gera ir ramu, kur šilta dvasiškai ir tylu. Aš pasiilgau tų vietų, bet paukščiai pas mane nebeatskrenda. Kai bandau juos prisikviesti, jie neranda kelio pas mane. Bandau pati jų ieškoti, bet randu tik mažus,kurie nesugeba manęs nunešti iki ten,kur nunešdavo manieji "draugai". Bet aš nenoriu prarasti vilties. Aš tikėsiu,kad jie dar sugrįš dar pas mane...

penktadienis, kovo 30, 2012

Atostogų išvakarės...

 Atostogų išvakarės... Kas iš to? Aš nei laiminga,nei liūdna. Jau visą savaitę slankioju po namus kaip zombis. Mažai kalbu,o savo savijautą bandau nuslėpti pasislėpdama savo kambaryje arba maskuodamasi vos išspaudžiama šypsena. Ir man visai neblogai pavyksta prie kitų tai daryti. Bet savęs man neina apgauti...
 Pavargau nuo tokios savo savijautos. Tai mane vargina. Netyčia  galiu ką nors įskaudinti, supykdyti. Aš tikrai to nenoriu. Visų atsiprašau,jei taip padariau...
 Gal aš susirgau kokia nors psichine liga? Ko man trūksta,kad vėl galėčiau šypsotis nuoširdžiai? Ko man trūksta,kad nereikėtų slėptis nuo žmonių? Ko man trūksta,kad galėčiau smagiai praleisti atostogas, negalvodama, kaip pabėgti pačiai nuo savęs?

sekmadienis, kovo 18, 2012

Ne mano diena

 Vieną dieną saulė,kitą nė spindulėlio. Vieną dieną nuotaika gera,kita jos iš viso nėra. Ir, kai nuotaikos nėra, visi kabinėjasi prie manęs,kai nuotaika yra, visi palieka mane džiaugtis ja vienai. Kas per kvailas Merfio dėsnis?!
 Vaikštau iš kampo į kampą,kažko ieškau,kažko noriu,bet neišsiaiškinu, ko noriu. Tai mane žudo.Gal tai pavasarinis sindromas? Išvesiu sau kokių nors naujų ligų :DDD
 Pirštais braukiu per klaviatūrą ir stebiu pirštus,laukdama,kokią raidę jie pasirinks. Žinau,kad pirštai noriu man pranešti mano sielos kalbą, bet nežino,kokiais žodžiais tai pasakyti. Jie ir toliau slysta klaviatūros klavišais. Aš vis dar laukiu tikėdamasi sužinoti ką nors,kas galėtų palengvinti vidinę sumaištį. Bet niekas nevyksta. Viduje sumaištis tik stiprėja,kūnas dreba. Nekenčiu tokios savijautos. 
 Nenoriu dabar būti viena. Noriu,kad kas nors padėtų man pamiršti šį jausmą.

penktadienis, kovo 16, 2012

Taip viskas jau yra

 Kartais mane apninka slogi nuotaika. Šiandien ji ir vėl palaiko man draugiją. Tačiau aš jos visai nepageidauju,o,kai man reikia jos draugijos,ji mane pamiršta. Kodėl ji taip nesąžiningai elgiasi su manimi?
 Mokykloje aplink mane buvo daug bendraujančių žmonių,bet jie nebendravo su manimi. Tai privertė mane pasijausti vieniša. Bet juk iš tiesų, aš visada tokia ir buvau. Keli pasisekę nutikimai privertė mane tai pamiršti, bet tai buvo laikina...
 Važiuodama autobusu namo stebėjau dvi mergaites. Jos gal kokios antrokės ar trečiokės. Bežvelgdama į jas prisiminiau savo vaikystę ir gerklėje užstrigo gumulas. Man taip suspaudė širdį. Aplankė nostalgiškas liūdesys. Kokie tada buvo geri laikai. Jokios atsakomybės,jokių pareigų ir jokio nutuokimo apie gyvenimo žiaurumus. Vaiko gyvenimas toks nekaltas,toks paprastas,bet kartu ir stebuklingas. Tik vaikas sugeba taip paprastai džiaugtis pabaidytais paukščiais, tik vaikas taip sugeba pasakoti apie savo piešinius, tik vaikas taip sugeba nekaltai gyventi. O koks vaikas buvau aš? Hmm. Jau būdama maža kažką dariau blogai, nes kartą parėjusi iš darželio mamai kartojau "aš bloga". Ką tada aš padariau? Kodėl negaliu to prisiminti? Būdama vaiku patyriau ir daugiau gyvenimo pamokų...
 Slogi nuotaika nesitraukia visą vakarą. Noriu verkti ir su ašaromis atsisveikinti su šia nuotaika nors kuriam laikui,bet,kai aš to noriu, man neišeina. Todėl šis vakaras man bus kankynė. Vakare ilgai vartysiuosi lovoje ir bandysiu užmigti, bet slogios mintys manęs neapleis. Tada pradedu galvoti,koks galėtų būti mano gyvenimas,jei mano gyvenimas "kažkuo" pasikeistų. Aš neįvardinsiu,kas tas "kažkas" yra. Pasiliksiu jį sau...
 AAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!!!! Noriu klykti, kiek tik galiu,bet...Kas iš to bet?.. Jei nesugebu,tai nesugebu.

šeštadienis, kovo 03, 2012

        Sėdžiu prie kompiuterio su saldainiu iš Kaziuko mugės ir galvoju,ką norėčiau papasakoti. Mano gyvenimas nėra kuo nors ypatingas. Kitiems mano problemos atrodo kaip visų ir, jei pradėčiau apie jas kalbėti,visi turbūt į mane pažiūrėtų tokiu žvilgsniu,kuris rėkte rėktų "mes visi turime problemų!kuo tavosios ypatingos?". Taigi mano problemos lieka su manimi, bet yra žmonių,kurie skatina mane,kad jas įveikčiau. Ir AČIŪ tiems,kurie tai daro...

šeštadienis, vasario 25, 2012

 Pastaruoju metu galvoju,kad norėčiau rasti namelį,pastatytą kur nors ant kalno. Nuo to kalno atsivertų platus horizontas. Aplink tik gamta: medžiai, saulė,dangus,paukščiai,pievos,vėjas. Ir aš. Daugiau nieko. Nieko aplink mane. Tyla. Man reikia tos tylos,kuri gali būti tik tokioje gamtoje. Taip. Man reikia vienatvės,kad galėčiau pamąstyti,pabūti su savimi. Man tai pačiai skamba kvailai,bet aš suprantu,kaip man to reikia,kad vėl galėčiau grįžti į gyvenimo vėžes.
 Aš įsivaizduoju,kaip sėdžiu ant kalno ir žvelgsiu į horizontą. Veidą glosto vėjas. Ir aš pati su savo mintimis. Galiu įsiklausyti savo minčių,širdies plakimo,girdėti savo kvėpavimą ir justi kraujo pulsavimą kraujagyslėmis. Tik aš ir gamta...

trečiadienis, vasario 22, 2012

Praeitis vis dar su manim

 Pastaruoju metu praeitis dažnai apsilanko mano mintyse. Gal taip dėl to,kad mano gyvenime vėl atsirado žmogus iš praeities. Iš tiesų, jis net nebuvo dingęs. Aš tik bandžiau užslėpti jį giliai prisiminimuose vien dėl to,kad maniau,jog niekas nesugrįš. Bet juk niekas ir nesugrįš. Niekas nebebus taip pat...
 Šiandien eidama po pamokų miesto gatvėmis stabtelėjau. Pažvelgiau į vieną vietą ir prisiminiau vieną žiemos vakarą. Jis nebuvo kuo nors ypatingas. Nors buvo. Mes dar buvome draugės. Bet tai nebuvo vienintelė vieta. Nes tame miesto kampelyje įvyko daug. Ten liko ne vienas prisiminimas...
 Kartais mano gyvenimas man primena melodramas. Jame nėra tokių didelių intrigų ir niekas dar nenukrito nuo laiptų. Bet čia yra daug ašarų,daug apgavysčių, daug veidmainių, daug "angeliukų", daug pasikeitimų,paklydimų. Ir aš esu tokia veikėja,kuri po kiek laiko pasikeičia-sutvirtėja. Taip. Tai nėra didelis pasikeitimas,tačiau aš bent kiek jaučiuosi stipresnė,nors kartais dar norisi grįžti į savo senąjį kiautą,kurį vis dar velkuosi su savim tuo atveju,jei vis dėlto man nepavyktų užsiauginti naujo. Bet aš noriu tikėti,kad aš galiu tai padaryti. Ir aš stengsiuosi,kol nebeturėsiu jėgų,nes aš nesu blogesnė už kitus. Nesu...

antradienis, vasario 21, 2012

Prisiminimai...

 Ne kartą norėjau paspausti "ištrinti", ne kartą norėjau tai padaryti,bet kiekvieną kartą suvirpėdavo širdis ir ranka tiesiog nebepaklusdavo mano protui. Ir kiekvieną kartą supykdavau ant savęs. Supykau ir dabar. Net ir praėjus nemažai laiko aš vis dar stipriai laikaus įsikibusi praeities. Bandau paleisti ją, bet negaliu. Bijau prarasti gražiausius gyvenimo prisiminimus, bijau prarasti tuos pokalbius,pasisėdėjimus,pasivaikščiojimus. Bijau netekti viso to. Aš žinau,kad jų jau netekau,kai viskas netikėtai baigėsi, bet bent prisiminimai leidžia suvokti,kad tai iš viso buvo. Nors prisiminti-skauda. Ir kiekviena išlieta ašara turėtų sumažinti tą skausmą,bet,deja... 
 Peržiūrėjus nuotraukas ir vėl viską prisiminus galiu tiesiog atsidūsti ir patraukti drebančias rankas nuo pelės. Nuotraukos vis dar mano kompiuteryje...
 

penktadienis, vasario 17, 2012

 Penktadienis. Laisva diena. Turėčiau priversti save mokytis ir tik mokytis. Tačiau negaliu. Žiūriu į knygas ir mane vemti jos verčia. Kad ir kaip bandyčiau save priversti,susigriebti,bet negaliu. Negaliu ir viskas. Kaip ir negaliu pakeisti savo nuotaikos. Aš galiu šypsotis prie kitų,nes įpratau nuo kitų slėpti savo emocijas. Bet kaip man įtikinti save,kad aš jaučiuosi gerai? Kaip padaryti taip,kad šypsena, kuri įtikina kitus,įtikintų ir kitus? Nes aš nenoriu taip jaustis. Man nepatinka slankioti po namus ir tampytis blogos nuotaikos akmenį su savimi.
 Taip pat šiandien radau senas nuotraukas ir prisiminimai vėl iškilo mano akyse. Prisiminiau vaikystę, juoką, žaidimus. Prisiminiau,kokia laiminga tada buvau. Mažai kas rūpėjo,gyvenimo bagažas buvo mažesnis,jokios atsakomybės. Taip pat radau laiškus,kuriuos gaudavau ir siųsdavau vaikystės draugei anapus Atlanto. Tada mano veide atsirado liūdna šypsena. Kodėl liūdna? Ogi todėl,kad žinau,jog vaikystė išnyko. O kartu su ja išnyko ir mano vaikiškas džiaugsmas...

antradienis, vasario 14, 2012

Valentinkė

 Ir vėl Valentino diena. Šios dienos nesureikšminu,nes neturiu priežasties jos sureikšminti. Bet kažkodėl būtent ši diena man sukelia vienišumo jausmą. Matyti aplinkui daug porų,kurios būtent šią dieną stengiasi visam pasauliui tarsi pranešti,kad jie nėra vieniši.O aš tiesiog sėdžiu ir stebiu pasaulį. Mano įprastas darbas. Kiekvieną dieną stebėti žmones iš šalies,bandyti juos perprasti. Nežinau kodėl taip darau. Bet būtent tada pasijuntu, tarsi palikus savo kūną su visomis problemomis ir skausmais.  Aš galiu verkti ir juoktis,galiu būti susiraukusi,galiu šypsotis,bet mano siela ne su manimi. Ji stebi viską iš šalies. Mano kūnas tiesiog atlieka įprastus išgyvenimo veiksmus. Ir vasario 14 atrodo kaip ir visos kitos dienos,tačiau man taip sunku palikti savo kūną. Aš tik jaučiu,kad man taip sunku parodyti,kad man tas pats,kas vyksta aplink mane,ir kad aš nesijaučiu vieniša. Tai taip sunku...

pirmadienis, vasario 13, 2012

Homo homini lupus est.

  Homo homini lupus est. Kodėl negaliu to prisiminti dažniau? Kiek dar bandysiu save įtikinti,kad pasaulis gražus,kad žmonės geri? Aš galiu suvokti,kokie žmonės veidmainiai ir egoistai, bet tai neilgam. Suvokimas trunka neilgam. Aš ir toliau toleruoju visus,pamiršdama kai kurių aplinkinių padarytą skriaudą man. Tačiau vėliau visada prisimenu tą skausmą ir pažeminimą. Viskas manyje atgyja. Ir aš taip noriu kitiems įrodyti,kad aš galiu gyventi toliau,kad galiu tapti geresnė už juos,kad esu geresnė. Bet viskas pranyksta vėl pamačius tuos pačius veidus,kurie į mane kažkada žvelgė su panieka. Jų žvilgsniai žaibavo panieka man. Kodėl žmonės taip savimi pasitiki,taip laisvai jaučiasi griaudami gyvenimo pamatus po kitų kojomis? Kodėl aš negaliu tam pasipriešinti net po praėjusio laiko? Kodėl kiekvieną 
kartą pamačius tuos savimylos pilnus žmones aš susigūžiu ir skubu pabėgti,skubu pasislėpti nuo jų žvilgsnių? Kada išmoksiu atlaikyti jų žvilgsnius? Kada išmoksiu pamilti save? Vėl gausybė klausimų. Bet atsakymą žinau. Pamilti save man reikia įdėti daug pastangų. To baisaus savo gyvenimo įvykio nepamiršiu niekada. Su juo galiu tik susitaikyti. Prie tų žmonių aš niekada nesijausiu saugiai ir tvirtai. Tik pabėgusi nuo jų,galėsiu jiems visiškai atleisti, bet visada ieškosiu kaltės savyje. Ir tik naujos pažintys padės man susikurti naujus,tvirtesnius pagrindus,kuriuos sugriovė egoistai. Noriu pražysti naujais gyvenimo žiedais ir visada prisiminti HOMO HOMINIS LUPUS EST.

pirmadienis, vasario 06, 2012

Padovanok man šypseną

 Laikas bėga toliau. Dienos bėga toliau. Kas iš to? Žmonės ir toliau skuba,nieko nepastebi,pamiršta džiaugtis. Aš irgi žmogus. Aš irgi skubu. Skubu laimės link,tikiuosi. Tačiau mano laimė per daug idealizuota. Kai kurie dalykai idealizuoti per daug. Aš stebiu žmones iš šalies ir jie atrodo laimingi. Jie daug šypsosi ir juokiasi. Daug kartų apsikabina ir flirtuoja vieni su kitais. Tada pagalvoju,kaip jiems pasisekė. Kartais sulauktas apkabinimas ar dėmesys gali daug ką pakeisti ateityje,nes dideli dalykai susideda iš daugybės mažų. Tad tas apkabinimas ar šypsnis skirtas tau gali padrąsinti žengti žingsnį laimės link. Todėl aš jiems pavydžiu. Aš irgi noriu sulaukti apkabinimo,kurio kartais taip reikia,kad pasijusčiau tvirčiau, šypsnio,kuris keičia mano nuomonę apie save pačią. Ir aš dabar to taip noriu. Vienas žmogus sako,kad aš to nusipelniau,nes du metus mano gyvenimas buvo tamsus. Tas žmogus sako,kad nuo šių metų aš pasikeičiau į gerąją pusę. Aš tuo tikiu,nes pati tai pastebėjau. Bet tai padaryti padėjo aplinkiniai. Būtent jų šypsnis man ar pasakytas malonus žodis. Ir aš noriu nugalėti tuos baisius žodžius,kurie mane sutrypė,sulygino su žeme, nugalėti tais maloniais žodžiais,kuriuos prisiminus pasijaučiu atvertus naują gyvenimo puslapį,kuriame dar šmėžuoja persigėrusio juodo juodo rašalo dėmių. Tad gal kas nors nusišypsos man???

šeštadienis, vasario 04, 2012

Tai kaip viskas yra?

 Ar aš blogas žmogus? Ar gimiau netinkamu laiku,netinkamoje vietoje? Ar gal ne tame kūne gimiau? Kodėl turiu tokią asmenybę? Aš turiu gerų savybių, bet dabar tos geros savybės nebėra taip vertinamos. Prieš kokius šimtą du šimtus metų jos buvo labai vertinamos ir merginos buvo jų mokomos. Bet dabar iš jų man neliko nieko. Kartais jos man trukdo užsiimti deramą vietą visuomenėje, pasiekti daugiau.
 Kodėl aš negaliu išdrįsti ką nors padaryti? Kodėl širdis daužosi krūtinėje stovint prieš žmones? Kodėl negaliu jaustis laisvai didesnėje žmonių grupėje? Kodėl? Visą laiką kodėl. Bet,kad rasčiau atsakymus į šiuos klausimus, man reikės nueiti ilgą kelią. Kai kuriems gali neužtekti ir viso gyvenimo. Tad kartais pagalvojus,kam stengtis? Galima tiesiog plaukti gyvenimu kaip šakelė plaukia nešama upelio srovės. Kam stengtis? 
 Deja, aš tik žmogus ir temoku gyventi kaip žmogus:verkti,juoktis, dejuoti,stengtis. Mano smegenys valdomos proto,o ne inkstintų kaip kitų organizmų. Nors kai kuriems mano sprendimams turi įtakos širdis. Aš galiu atleisti žmogui vien dėl to,kad jis man brangus, bet nepagalvoju,kad antrą kartą nudegsiu stipriau. Ir nudegiau. Nors tikėjausi,kad viskas grįš į senas vėžes,nors visą laiką nešiojausi tą baimę, bet tikėjausi. Mano tikėjimo neužteko,nes viskas vėl pasikartojo. Šį kartą tai priklausė ir nuo manęs, bet aš nepriverčiu savęs visko pakeisti ir grąžinti į tai,kas buvo grąžinta. Bandau, bet nesigauna. Ir nesuprantu,kodėl nesugebu savęs priversti,nors noriu grąžinti viską. Ar aš bijau, ar aš kažkur giliai žinau,kad taip bus geriau? Norėčiau tai išsiaiškinti,nes man to žmogaus trūksta. Bet, deja, nenutuokiu,ką tam žmogui reiškiu aš. Viskas taip ramiai ir be žodžių baigėsi,kad net nesuprantu, ar tas žmogus manęs nekenčia, ar manęs gaili,kad nesugebu padėti atitaisyti buvusią padėti. Tai kaip viskas yra?

ketvirtadienis, vasario 02, 2012

Žiemos stebuklas

 Už lango minusinė temperatūra. Oficialiai paskelbta,kad nereikia į mokyklą. Tai visai neblogai. Galiu sėdėti namuose, sėdėti susisupusi į pledą ir laikyti rankose garuojančios arbatos puodelį. Iki tobulybės tereikėtų,kad sėdėčiau taip viena namuose ir galėčiau įsijungti kokį nors gražų romantišką filmą. Bet,deja,namuose aš ne viena ir dar yra daugybė darbų,kuriuos turiu nuveikti.
 Bet aš dar atrandu laimės žiūrėdama pro langą į apsnigtą pavėsinę, šviečiančią saulę ir snieguotą savo šuns snukį. Man patinka šie žiemos privalumai. Kiekviename metų laike sugebu atrasti kažką įspūdingo ir man tai patinka. Man patinka,kad neturiu tikslaus nusistatymo,kuris metų laikas man patinka labiausiai, nes kitaip turbūt zirzėčiau dėl kiekvieno metų laiko,kol sulaukčiau savo mėgstamiausio. Man patinka, kad ir žiemą galiu pagalvoti "kokia nuostabi diena". Kaip ir šiandien. Kokia nuostabi diena. Aš šypsausi, man ramu ir gera. Žvelgiu pro langą ir džiaugiuosi šilta arbata. Man patinka skambanti muzika, man patinka blizgantis baltas sniegas. Ir jis sukelia tiek gražių prisiminimų,kurie atgyja iš vaikystės. Tikiuosi,kad kiekviena žiema turėtų kokį nors stebuklą,kuris įstrigtų mano atmintyje ir vis naują žiemą padarytų šiltesnę primindamas tas gera emocijas. Man patinka stebėti su sniegu žaidžiančius vaikus, man patinka sniegas ant pirštinių,man patinka viskas,kas sukelia geras emocijas ir prikelia senus prisiminimus...

šeštadienis, sausio 14, 2012

Ypatinga diena

 Savaitgalis pagaliau pasibeldė ir į mano duris. Bet šis ilgai lauktas svečias jau ruošiasi išeiti. Kodėl jis užsuka tik trumpam? Viskas yra laikina...
 Bent šiandien pamačiau žiemą. Baltą sniegą,krentantį iš dangaus, baltą sniegą ant savo batų ir pirštinių,baltą sniegą aplinkui. Ir kaip tikrą žiemą norėčiau praleisti apsisiautusi pledu su šiltu puodeliu rankose,bet praleidau gamtoje, tarp medžių ir Europos parko skulptūrų. Ir man patiko. Patiko sniegas ant šlapių pirštinių, patiko šaltas ir gaivus oras, įkvėptas giliai giliai, patiko skulptūros, patiko šeimos buvimas kartu. Retai, kada mes taip bendraujame, žiūrime vienas į kitą, sutariame. Kitokia atmosfera šeimoje. Šiltesnė ir jaukesnė. Ir vakaras tampa išskirtinis. Ne toks kaip visi, nors sėdime ir valgome prie vieno stalo. Bet kažkas kitaip. Tas kažkas taip paprastai nepaaiškinama. Bet aš ir nenoriu išsiaiškinti, nes tai nebebus kažkas ir tai praras savo galias priversti mane jaustis kitaip.