šeštadienis, vasario 25, 2012

 Pastaruoju metu galvoju,kad norėčiau rasti namelį,pastatytą kur nors ant kalno. Nuo to kalno atsivertų platus horizontas. Aplink tik gamta: medžiai, saulė,dangus,paukščiai,pievos,vėjas. Ir aš. Daugiau nieko. Nieko aplink mane. Tyla. Man reikia tos tylos,kuri gali būti tik tokioje gamtoje. Taip. Man reikia vienatvės,kad galėčiau pamąstyti,pabūti su savimi. Man tai pačiai skamba kvailai,bet aš suprantu,kaip man to reikia,kad vėl galėčiau grįžti į gyvenimo vėžes.
 Aš įsivaizduoju,kaip sėdžiu ant kalno ir žvelgsiu į horizontą. Veidą glosto vėjas. Ir aš pati su savo mintimis. Galiu įsiklausyti savo minčių,širdies plakimo,girdėti savo kvėpavimą ir justi kraujo pulsavimą kraujagyslėmis. Tik aš ir gamta...

trečiadienis, vasario 22, 2012

Praeitis vis dar su manim

 Pastaruoju metu praeitis dažnai apsilanko mano mintyse. Gal taip dėl to,kad mano gyvenime vėl atsirado žmogus iš praeities. Iš tiesų, jis net nebuvo dingęs. Aš tik bandžiau užslėpti jį giliai prisiminimuose vien dėl to,kad maniau,jog niekas nesugrįš. Bet juk niekas ir nesugrįš. Niekas nebebus taip pat...
 Šiandien eidama po pamokų miesto gatvėmis stabtelėjau. Pažvelgiau į vieną vietą ir prisiminiau vieną žiemos vakarą. Jis nebuvo kuo nors ypatingas. Nors buvo. Mes dar buvome draugės. Bet tai nebuvo vienintelė vieta. Nes tame miesto kampelyje įvyko daug. Ten liko ne vienas prisiminimas...
 Kartais mano gyvenimas man primena melodramas. Jame nėra tokių didelių intrigų ir niekas dar nenukrito nuo laiptų. Bet čia yra daug ašarų,daug apgavysčių, daug veidmainių, daug "angeliukų", daug pasikeitimų,paklydimų. Ir aš esu tokia veikėja,kuri po kiek laiko pasikeičia-sutvirtėja. Taip. Tai nėra didelis pasikeitimas,tačiau aš bent kiek jaučiuosi stipresnė,nors kartais dar norisi grįžti į savo senąjį kiautą,kurį vis dar velkuosi su savim tuo atveju,jei vis dėlto man nepavyktų užsiauginti naujo. Bet aš noriu tikėti,kad aš galiu tai padaryti. Ir aš stengsiuosi,kol nebeturėsiu jėgų,nes aš nesu blogesnė už kitus. Nesu...

antradienis, vasario 21, 2012

Prisiminimai...

 Ne kartą norėjau paspausti "ištrinti", ne kartą norėjau tai padaryti,bet kiekvieną kartą suvirpėdavo širdis ir ranka tiesiog nebepaklusdavo mano protui. Ir kiekvieną kartą supykdavau ant savęs. Supykau ir dabar. Net ir praėjus nemažai laiko aš vis dar stipriai laikaus įsikibusi praeities. Bandau paleisti ją, bet negaliu. Bijau prarasti gražiausius gyvenimo prisiminimus, bijau prarasti tuos pokalbius,pasisėdėjimus,pasivaikščiojimus. Bijau netekti viso to. Aš žinau,kad jų jau netekau,kai viskas netikėtai baigėsi, bet bent prisiminimai leidžia suvokti,kad tai iš viso buvo. Nors prisiminti-skauda. Ir kiekviena išlieta ašara turėtų sumažinti tą skausmą,bet,deja... 
 Peržiūrėjus nuotraukas ir vėl viską prisiminus galiu tiesiog atsidūsti ir patraukti drebančias rankas nuo pelės. Nuotraukos vis dar mano kompiuteryje...
 

penktadienis, vasario 17, 2012

 Penktadienis. Laisva diena. Turėčiau priversti save mokytis ir tik mokytis. Tačiau negaliu. Žiūriu į knygas ir mane vemti jos verčia. Kad ir kaip bandyčiau save priversti,susigriebti,bet negaliu. Negaliu ir viskas. Kaip ir negaliu pakeisti savo nuotaikos. Aš galiu šypsotis prie kitų,nes įpratau nuo kitų slėpti savo emocijas. Bet kaip man įtikinti save,kad aš jaučiuosi gerai? Kaip padaryti taip,kad šypsena, kuri įtikina kitus,įtikintų ir kitus? Nes aš nenoriu taip jaustis. Man nepatinka slankioti po namus ir tampytis blogos nuotaikos akmenį su savimi.
 Taip pat šiandien radau senas nuotraukas ir prisiminimai vėl iškilo mano akyse. Prisiminiau vaikystę, juoką, žaidimus. Prisiminiau,kokia laiminga tada buvau. Mažai kas rūpėjo,gyvenimo bagažas buvo mažesnis,jokios atsakomybės. Taip pat radau laiškus,kuriuos gaudavau ir siųsdavau vaikystės draugei anapus Atlanto. Tada mano veide atsirado liūdna šypsena. Kodėl liūdna? Ogi todėl,kad žinau,jog vaikystė išnyko. O kartu su ja išnyko ir mano vaikiškas džiaugsmas...

antradienis, vasario 14, 2012

Valentinkė

 Ir vėl Valentino diena. Šios dienos nesureikšminu,nes neturiu priežasties jos sureikšminti. Bet kažkodėl būtent ši diena man sukelia vienišumo jausmą. Matyti aplinkui daug porų,kurios būtent šią dieną stengiasi visam pasauliui tarsi pranešti,kad jie nėra vieniši.O aš tiesiog sėdžiu ir stebiu pasaulį. Mano įprastas darbas. Kiekvieną dieną stebėti žmones iš šalies,bandyti juos perprasti. Nežinau kodėl taip darau. Bet būtent tada pasijuntu, tarsi palikus savo kūną su visomis problemomis ir skausmais.  Aš galiu verkti ir juoktis,galiu būti susiraukusi,galiu šypsotis,bet mano siela ne su manimi. Ji stebi viską iš šalies. Mano kūnas tiesiog atlieka įprastus išgyvenimo veiksmus. Ir vasario 14 atrodo kaip ir visos kitos dienos,tačiau man taip sunku palikti savo kūną. Aš tik jaučiu,kad man taip sunku parodyti,kad man tas pats,kas vyksta aplink mane,ir kad aš nesijaučiu vieniša. Tai taip sunku...

pirmadienis, vasario 13, 2012

Homo homini lupus est.

  Homo homini lupus est. Kodėl negaliu to prisiminti dažniau? Kiek dar bandysiu save įtikinti,kad pasaulis gražus,kad žmonės geri? Aš galiu suvokti,kokie žmonės veidmainiai ir egoistai, bet tai neilgam. Suvokimas trunka neilgam. Aš ir toliau toleruoju visus,pamiršdama kai kurių aplinkinių padarytą skriaudą man. Tačiau vėliau visada prisimenu tą skausmą ir pažeminimą. Viskas manyje atgyja. Ir aš taip noriu kitiems įrodyti,kad aš galiu gyventi toliau,kad galiu tapti geresnė už juos,kad esu geresnė. Bet viskas pranyksta vėl pamačius tuos pačius veidus,kurie į mane kažkada žvelgė su panieka. Jų žvilgsniai žaibavo panieka man. Kodėl žmonės taip savimi pasitiki,taip laisvai jaučiasi griaudami gyvenimo pamatus po kitų kojomis? Kodėl aš negaliu tam pasipriešinti net po praėjusio laiko? Kodėl kiekvieną 
kartą pamačius tuos savimylos pilnus žmones aš susigūžiu ir skubu pabėgti,skubu pasislėpti nuo jų žvilgsnių? Kada išmoksiu atlaikyti jų žvilgsnius? Kada išmoksiu pamilti save? Vėl gausybė klausimų. Bet atsakymą žinau. Pamilti save man reikia įdėti daug pastangų. To baisaus savo gyvenimo įvykio nepamiršiu niekada. Su juo galiu tik susitaikyti. Prie tų žmonių aš niekada nesijausiu saugiai ir tvirtai. Tik pabėgusi nuo jų,galėsiu jiems visiškai atleisti, bet visada ieškosiu kaltės savyje. Ir tik naujos pažintys padės man susikurti naujus,tvirtesnius pagrindus,kuriuos sugriovė egoistai. Noriu pražysti naujais gyvenimo žiedais ir visada prisiminti HOMO HOMINIS LUPUS EST.

pirmadienis, vasario 06, 2012

Padovanok man šypseną

 Laikas bėga toliau. Dienos bėga toliau. Kas iš to? Žmonės ir toliau skuba,nieko nepastebi,pamiršta džiaugtis. Aš irgi žmogus. Aš irgi skubu. Skubu laimės link,tikiuosi. Tačiau mano laimė per daug idealizuota. Kai kurie dalykai idealizuoti per daug. Aš stebiu žmones iš šalies ir jie atrodo laimingi. Jie daug šypsosi ir juokiasi. Daug kartų apsikabina ir flirtuoja vieni su kitais. Tada pagalvoju,kaip jiems pasisekė. Kartais sulauktas apkabinimas ar dėmesys gali daug ką pakeisti ateityje,nes dideli dalykai susideda iš daugybės mažų. Tad tas apkabinimas ar šypsnis skirtas tau gali padrąsinti žengti žingsnį laimės link. Todėl aš jiems pavydžiu. Aš irgi noriu sulaukti apkabinimo,kurio kartais taip reikia,kad pasijusčiau tvirčiau, šypsnio,kuris keičia mano nuomonę apie save pačią. Ir aš dabar to taip noriu. Vienas žmogus sako,kad aš to nusipelniau,nes du metus mano gyvenimas buvo tamsus. Tas žmogus sako,kad nuo šių metų aš pasikeičiau į gerąją pusę. Aš tuo tikiu,nes pati tai pastebėjau. Bet tai padaryti padėjo aplinkiniai. Būtent jų šypsnis man ar pasakytas malonus žodis. Ir aš noriu nugalėti tuos baisius žodžius,kurie mane sutrypė,sulygino su žeme, nugalėti tais maloniais žodžiais,kuriuos prisiminus pasijaučiu atvertus naują gyvenimo puslapį,kuriame dar šmėžuoja persigėrusio juodo juodo rašalo dėmių. Tad gal kas nors nusišypsos man???

šeštadienis, vasario 04, 2012

Tai kaip viskas yra?

 Ar aš blogas žmogus? Ar gimiau netinkamu laiku,netinkamoje vietoje? Ar gal ne tame kūne gimiau? Kodėl turiu tokią asmenybę? Aš turiu gerų savybių, bet dabar tos geros savybės nebėra taip vertinamos. Prieš kokius šimtą du šimtus metų jos buvo labai vertinamos ir merginos buvo jų mokomos. Bet dabar iš jų man neliko nieko. Kartais jos man trukdo užsiimti deramą vietą visuomenėje, pasiekti daugiau.
 Kodėl aš negaliu išdrįsti ką nors padaryti? Kodėl širdis daužosi krūtinėje stovint prieš žmones? Kodėl negaliu jaustis laisvai didesnėje žmonių grupėje? Kodėl? Visą laiką kodėl. Bet,kad rasčiau atsakymus į šiuos klausimus, man reikės nueiti ilgą kelią. Kai kuriems gali neužtekti ir viso gyvenimo. Tad kartais pagalvojus,kam stengtis? Galima tiesiog plaukti gyvenimu kaip šakelė plaukia nešama upelio srovės. Kam stengtis? 
 Deja, aš tik žmogus ir temoku gyventi kaip žmogus:verkti,juoktis, dejuoti,stengtis. Mano smegenys valdomos proto,o ne inkstintų kaip kitų organizmų. Nors kai kuriems mano sprendimams turi įtakos širdis. Aš galiu atleisti žmogui vien dėl to,kad jis man brangus, bet nepagalvoju,kad antrą kartą nudegsiu stipriau. Ir nudegiau. Nors tikėjausi,kad viskas grįš į senas vėžes,nors visą laiką nešiojausi tą baimę, bet tikėjausi. Mano tikėjimo neužteko,nes viskas vėl pasikartojo. Šį kartą tai priklausė ir nuo manęs, bet aš nepriverčiu savęs visko pakeisti ir grąžinti į tai,kas buvo grąžinta. Bandau, bet nesigauna. Ir nesuprantu,kodėl nesugebu savęs priversti,nors noriu grąžinti viską. Ar aš bijau, ar aš kažkur giliai žinau,kad taip bus geriau? Norėčiau tai išsiaiškinti,nes man to žmogaus trūksta. Bet, deja, nenutuokiu,ką tam žmogui reiškiu aš. Viskas taip ramiai ir be žodžių baigėsi,kad net nesuprantu, ar tas žmogus manęs nekenčia, ar manęs gaili,kad nesugebu padėti atitaisyti buvusią padėti. Tai kaip viskas yra?

ketvirtadienis, vasario 02, 2012

Žiemos stebuklas

 Už lango minusinė temperatūra. Oficialiai paskelbta,kad nereikia į mokyklą. Tai visai neblogai. Galiu sėdėti namuose, sėdėti susisupusi į pledą ir laikyti rankose garuojančios arbatos puodelį. Iki tobulybės tereikėtų,kad sėdėčiau taip viena namuose ir galėčiau įsijungti kokį nors gražų romantišką filmą. Bet,deja,namuose aš ne viena ir dar yra daugybė darbų,kuriuos turiu nuveikti.
 Bet aš dar atrandu laimės žiūrėdama pro langą į apsnigtą pavėsinę, šviečiančią saulę ir snieguotą savo šuns snukį. Man patinka šie žiemos privalumai. Kiekviename metų laike sugebu atrasti kažką įspūdingo ir man tai patinka. Man patinka,kad neturiu tikslaus nusistatymo,kuris metų laikas man patinka labiausiai, nes kitaip turbūt zirzėčiau dėl kiekvieno metų laiko,kol sulaukčiau savo mėgstamiausio. Man patinka, kad ir žiemą galiu pagalvoti "kokia nuostabi diena". Kaip ir šiandien. Kokia nuostabi diena. Aš šypsausi, man ramu ir gera. Žvelgiu pro langą ir džiaugiuosi šilta arbata. Man patinka skambanti muzika, man patinka blizgantis baltas sniegas. Ir jis sukelia tiek gražių prisiminimų,kurie atgyja iš vaikystės. Tikiuosi,kad kiekviena žiema turėtų kokį nors stebuklą,kuris įstrigtų mano atmintyje ir vis naują žiemą padarytų šiltesnę primindamas tas gera emocijas. Man patinka stebėti su sniegu žaidžiančius vaikus, man patinka sniegas ant pirštinių,man patinka viskas,kas sukelia geras emocijas ir prikelia senus prisiminimus...