pirmadienis, vasario 13, 2012

Homo homini lupus est.

  Homo homini lupus est. Kodėl negaliu to prisiminti dažniau? Kiek dar bandysiu save įtikinti,kad pasaulis gražus,kad žmonės geri? Aš galiu suvokti,kokie žmonės veidmainiai ir egoistai, bet tai neilgam. Suvokimas trunka neilgam. Aš ir toliau toleruoju visus,pamiršdama kai kurių aplinkinių padarytą skriaudą man. Tačiau vėliau visada prisimenu tą skausmą ir pažeminimą. Viskas manyje atgyja. Ir aš taip noriu kitiems įrodyti,kad aš galiu gyventi toliau,kad galiu tapti geresnė už juos,kad esu geresnė. Bet viskas pranyksta vėl pamačius tuos pačius veidus,kurie į mane kažkada žvelgė su panieka. Jų žvilgsniai žaibavo panieka man. Kodėl žmonės taip savimi pasitiki,taip laisvai jaučiasi griaudami gyvenimo pamatus po kitų kojomis? Kodėl aš negaliu tam pasipriešinti net po praėjusio laiko? Kodėl kiekvieną 
kartą pamačius tuos savimylos pilnus žmones aš susigūžiu ir skubu pabėgti,skubu pasislėpti nuo jų žvilgsnių? Kada išmoksiu atlaikyti jų žvilgsnius? Kada išmoksiu pamilti save? Vėl gausybė klausimų. Bet atsakymą žinau. Pamilti save man reikia įdėti daug pastangų. To baisaus savo gyvenimo įvykio nepamiršiu niekada. Su juo galiu tik susitaikyti. Prie tų žmonių aš niekada nesijausiu saugiai ir tvirtai. Tik pabėgusi nuo jų,galėsiu jiems visiškai atleisti, bet visada ieškosiu kaltės savyje. Ir tik naujos pažintys padės man susikurti naujus,tvirtesnius pagrindus,kuriuos sugriovė egoistai. Noriu pražysti naujais gyvenimo žiedais ir visada prisiminti HOMO HOMINIS LUPUS EST.

1 komentaras:

Deimantė rašė...

Gal ir tą žodį skriauda slepia kitokie išgyveinimai (nežinau aš), bet kažką panašau esu jautus ;]