šeštadienis, vasario 25, 2012

 Pastaruoju metu galvoju,kad norėčiau rasti namelį,pastatytą kur nors ant kalno. Nuo to kalno atsivertų platus horizontas. Aplink tik gamta: medžiai, saulė,dangus,paukščiai,pievos,vėjas. Ir aš. Daugiau nieko. Nieko aplink mane. Tyla. Man reikia tos tylos,kuri gali būti tik tokioje gamtoje. Taip. Man reikia vienatvės,kad galėčiau pamąstyti,pabūti su savimi. Man tai pačiai skamba kvailai,bet aš suprantu,kaip man to reikia,kad vėl galėčiau grįžti į gyvenimo vėžes.
 Aš įsivaizduoju,kaip sėdžiu ant kalno ir žvelgsiu į horizontą. Veidą glosto vėjas. Ir aš pati su savo mintimis. Galiu įsiklausyti savo minčių,širdies plakimo,girdėti savo kvėpavimą ir justi kraujo pulsavimą kraujagyslėmis. Tik aš ir gamta...

Komentarų nėra: