trečiadienis, vasario 22, 2012

Praeitis vis dar su manim

 Pastaruoju metu praeitis dažnai apsilanko mano mintyse. Gal taip dėl to,kad mano gyvenime vėl atsirado žmogus iš praeities. Iš tiesų, jis net nebuvo dingęs. Aš tik bandžiau užslėpti jį giliai prisiminimuose vien dėl to,kad maniau,jog niekas nesugrįš. Bet juk niekas ir nesugrįš. Niekas nebebus taip pat...
 Šiandien eidama po pamokų miesto gatvėmis stabtelėjau. Pažvelgiau į vieną vietą ir prisiminiau vieną žiemos vakarą. Jis nebuvo kuo nors ypatingas. Nors buvo. Mes dar buvome draugės. Bet tai nebuvo vienintelė vieta. Nes tame miesto kampelyje įvyko daug. Ten liko ne vienas prisiminimas...
 Kartais mano gyvenimas man primena melodramas. Jame nėra tokių didelių intrigų ir niekas dar nenukrito nuo laiptų. Bet čia yra daug ašarų,daug apgavysčių, daug veidmainių, daug "angeliukų", daug pasikeitimų,paklydimų. Ir aš esu tokia veikėja,kuri po kiek laiko pasikeičia-sutvirtėja. Taip. Tai nėra didelis pasikeitimas,tačiau aš bent kiek jaučiuosi stipresnė,nors kartais dar norisi grįžti į savo senąjį kiautą,kurį vis dar velkuosi su savim tuo atveju,jei vis dėlto man nepavyktų užsiauginti naujo. Bet aš noriu tikėti,kad aš galiu tai padaryti. Ir aš stengsiuosi,kol nebeturėsiu jėgų,nes aš nesu blogesnė už kitus. Nesu...

Komentarų nėra: