pirmadienis, vasario 06, 2012

Padovanok man šypseną

 Laikas bėga toliau. Dienos bėga toliau. Kas iš to? Žmonės ir toliau skuba,nieko nepastebi,pamiršta džiaugtis. Aš irgi žmogus. Aš irgi skubu. Skubu laimės link,tikiuosi. Tačiau mano laimė per daug idealizuota. Kai kurie dalykai idealizuoti per daug. Aš stebiu žmones iš šalies ir jie atrodo laimingi. Jie daug šypsosi ir juokiasi. Daug kartų apsikabina ir flirtuoja vieni su kitais. Tada pagalvoju,kaip jiems pasisekė. Kartais sulauktas apkabinimas ar dėmesys gali daug ką pakeisti ateityje,nes dideli dalykai susideda iš daugybės mažų. Tad tas apkabinimas ar šypsnis skirtas tau gali padrąsinti žengti žingsnį laimės link. Todėl aš jiems pavydžiu. Aš irgi noriu sulaukti apkabinimo,kurio kartais taip reikia,kad pasijusčiau tvirčiau, šypsnio,kuris keičia mano nuomonę apie save pačią. Ir aš dabar to taip noriu. Vienas žmogus sako,kad aš to nusipelniau,nes du metus mano gyvenimas buvo tamsus. Tas žmogus sako,kad nuo šių metų aš pasikeičiau į gerąją pusę. Aš tuo tikiu,nes pati tai pastebėjau. Bet tai padaryti padėjo aplinkiniai. Būtent jų šypsnis man ar pasakytas malonus žodis. Ir aš noriu nugalėti tuos baisius žodžius,kurie mane sutrypė,sulygino su žeme, nugalėti tais maloniais žodžiais,kuriuos prisiminus pasijaučiu atvertus naują gyvenimo puslapį,kuriame dar šmėžuoja persigėrusio juodo juodo rašalo dėmių. Tad gal kas nors nusišypsos man???