penktadienis, kovo 30, 2012

Atostogų išvakarės...

 Atostogų išvakarės... Kas iš to? Aš nei laiminga,nei liūdna. Jau visą savaitę slankioju po namus kaip zombis. Mažai kalbu,o savo savijautą bandau nuslėpti pasislėpdama savo kambaryje arba maskuodamasi vos išspaudžiama šypsena. Ir man visai neblogai pavyksta prie kitų tai daryti. Bet savęs man neina apgauti...
 Pavargau nuo tokios savo savijautos. Tai mane vargina. Netyčia  galiu ką nors įskaudinti, supykdyti. Aš tikrai to nenoriu. Visų atsiprašau,jei taip padariau...
 Gal aš susirgau kokia nors psichine liga? Ko man trūksta,kad vėl galėčiau šypsotis nuoširdžiai? Ko man trūksta,kad nereikėtų slėptis nuo žmonių? Ko man trūksta,kad galėčiau smagiai praleisti atostogas, negalvodama, kaip pabėgti pačiai nuo savęs?

sekmadienis, kovo 18, 2012

Ne mano diena

 Vieną dieną saulė,kitą nė spindulėlio. Vieną dieną nuotaika gera,kita jos iš viso nėra. Ir, kai nuotaikos nėra, visi kabinėjasi prie manęs,kai nuotaika yra, visi palieka mane džiaugtis ja vienai. Kas per kvailas Merfio dėsnis?!
 Vaikštau iš kampo į kampą,kažko ieškau,kažko noriu,bet neišsiaiškinu, ko noriu. Tai mane žudo.Gal tai pavasarinis sindromas? Išvesiu sau kokių nors naujų ligų :DDD
 Pirštais braukiu per klaviatūrą ir stebiu pirštus,laukdama,kokią raidę jie pasirinks. Žinau,kad pirštai noriu man pranešti mano sielos kalbą, bet nežino,kokiais žodžiais tai pasakyti. Jie ir toliau slysta klaviatūros klavišais. Aš vis dar laukiu tikėdamasi sužinoti ką nors,kas galėtų palengvinti vidinę sumaištį. Bet niekas nevyksta. Viduje sumaištis tik stiprėja,kūnas dreba. Nekenčiu tokios savijautos. 
 Nenoriu dabar būti viena. Noriu,kad kas nors padėtų man pamiršti šį jausmą.

penktadienis, kovo 16, 2012

Taip viskas jau yra

 Kartais mane apninka slogi nuotaika. Šiandien ji ir vėl palaiko man draugiją. Tačiau aš jos visai nepageidauju,o,kai man reikia jos draugijos,ji mane pamiršta. Kodėl ji taip nesąžiningai elgiasi su manimi?
 Mokykloje aplink mane buvo daug bendraujančių žmonių,bet jie nebendravo su manimi. Tai privertė mane pasijausti vieniša. Bet juk iš tiesų, aš visada tokia ir buvau. Keli pasisekę nutikimai privertė mane tai pamiršti, bet tai buvo laikina...
 Važiuodama autobusu namo stebėjau dvi mergaites. Jos gal kokios antrokės ar trečiokės. Bežvelgdama į jas prisiminiau savo vaikystę ir gerklėje užstrigo gumulas. Man taip suspaudė širdį. Aplankė nostalgiškas liūdesys. Kokie tada buvo geri laikai. Jokios atsakomybės,jokių pareigų ir jokio nutuokimo apie gyvenimo žiaurumus. Vaiko gyvenimas toks nekaltas,toks paprastas,bet kartu ir stebuklingas. Tik vaikas sugeba taip paprastai džiaugtis pabaidytais paukščiais, tik vaikas taip sugeba pasakoti apie savo piešinius, tik vaikas taip sugeba nekaltai gyventi. O koks vaikas buvau aš? Hmm. Jau būdama maža kažką dariau blogai, nes kartą parėjusi iš darželio mamai kartojau "aš bloga". Ką tada aš padariau? Kodėl negaliu to prisiminti? Būdama vaiku patyriau ir daugiau gyvenimo pamokų...
 Slogi nuotaika nesitraukia visą vakarą. Noriu verkti ir su ašaromis atsisveikinti su šia nuotaika nors kuriam laikui,bet,kai aš to noriu, man neišeina. Todėl šis vakaras man bus kankynė. Vakare ilgai vartysiuosi lovoje ir bandysiu užmigti, bet slogios mintys manęs neapleis. Tada pradedu galvoti,koks galėtų būti mano gyvenimas,jei mano gyvenimas "kažkuo" pasikeistų. Aš neįvardinsiu,kas tas "kažkas" yra. Pasiliksiu jį sau...
 AAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!!!! Noriu klykti, kiek tik galiu,bet...Kas iš to bet?.. Jei nesugebu,tai nesugebu.

šeštadienis, kovo 03, 2012

        Sėdžiu prie kompiuterio su saldainiu iš Kaziuko mugės ir galvoju,ką norėčiau papasakoti. Mano gyvenimas nėra kuo nors ypatingas. Kitiems mano problemos atrodo kaip visų ir, jei pradėčiau apie jas kalbėti,visi turbūt į mane pažiūrėtų tokiu žvilgsniu,kuris rėkte rėktų "mes visi turime problemų!kuo tavosios ypatingos?". Taigi mano problemos lieka su manimi, bet yra žmonių,kurie skatina mane,kad jas įveikčiau. Ir AČIŪ tiems,kurie tai daro...