penktadienis, kovo 16, 2012

Taip viskas jau yra

 Kartais mane apninka slogi nuotaika. Šiandien ji ir vėl palaiko man draugiją. Tačiau aš jos visai nepageidauju,o,kai man reikia jos draugijos,ji mane pamiršta. Kodėl ji taip nesąžiningai elgiasi su manimi?
 Mokykloje aplink mane buvo daug bendraujančių žmonių,bet jie nebendravo su manimi. Tai privertė mane pasijausti vieniša. Bet juk iš tiesų, aš visada tokia ir buvau. Keli pasisekę nutikimai privertė mane tai pamiršti, bet tai buvo laikina...
 Važiuodama autobusu namo stebėjau dvi mergaites. Jos gal kokios antrokės ar trečiokės. Bežvelgdama į jas prisiminiau savo vaikystę ir gerklėje užstrigo gumulas. Man taip suspaudė širdį. Aplankė nostalgiškas liūdesys. Kokie tada buvo geri laikai. Jokios atsakomybės,jokių pareigų ir jokio nutuokimo apie gyvenimo žiaurumus. Vaiko gyvenimas toks nekaltas,toks paprastas,bet kartu ir stebuklingas. Tik vaikas sugeba taip paprastai džiaugtis pabaidytais paukščiais, tik vaikas taip sugeba pasakoti apie savo piešinius, tik vaikas taip sugeba nekaltai gyventi. O koks vaikas buvau aš? Hmm. Jau būdama maža kažką dariau blogai, nes kartą parėjusi iš darželio mamai kartojau "aš bloga". Ką tada aš padariau? Kodėl negaliu to prisiminti? Būdama vaiku patyriau ir daugiau gyvenimo pamokų...
 Slogi nuotaika nesitraukia visą vakarą. Noriu verkti ir su ašaromis atsisveikinti su šia nuotaika nors kuriam laikui,bet,kai aš to noriu, man neišeina. Todėl šis vakaras man bus kankynė. Vakare ilgai vartysiuosi lovoje ir bandysiu užmigti, bet slogios mintys manęs neapleis. Tada pradedu galvoti,koks galėtų būti mano gyvenimas,jei mano gyvenimas "kažkuo" pasikeistų. Aš neįvardinsiu,kas tas "kažkas" yra. Pasiliksiu jį sau...
 AAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!!!! Noriu klykti, kiek tik galiu,bet...Kas iš to bet?.. Jei nesugebu,tai nesugebu.

Komentarų nėra: