trečiadienis, balandžio 25, 2012

Rašyk...

O,kad mano ranka taip sugebėtų...
 Jau kelinta diena įsijungiu blog`ą ir nieko negaliu parašyti. Tiesiog žiūriu į tuščią laukelį, pirštai virš klaviatūros, bet galva tuščia. Kaip visada... Kartais stengiuosi bent ką nors prikurti, bet kartais tai taip sunku... Bet iš tiesų aš noriu daug ką parašyti čia, tik nerandu tam žodžių. Žodžiai kaip bangos,kurios nepasiekia kranto. Jos veržiasi viena per kitą,bet lūžta ir grįžta atgal taip ir nepasiekusios kranto,kuris sudrėkintas galėtų išryškinti žodžius. Klausimas ar kada pasieks tą krantą...
 Kartais norėčiau būti protinga. Mokėti ištaigingai, filosofiškai kalbėti,rašyti, rišliai pinti mintis...Bet man tas nepavyktas. Galiu bandyti,bet man nepavyksta susitelkti ties viena mintimi,problema. Tada norisi rašyti viską iš eilės, bet greit pametu visas mintis. Tada užeina noras sukurti kažką įspūdingo,pavyzdžiui, parašyti knygą, bet aš taip nemoku. O žvelgdama į tuščią lapą sakau sau "rašyk" su viltim pajudinti rašiklį...

penktadienis, balandžio 20, 2012

Atsipūskim

 Savaitė pasibaigė. Dvi dienos,kai galėsiu atsipūsti, o tada vėl kibsim į mokslus. Nors pavasaris,atsipalaiduoti neina. Tai reikia kelti semestro pažymius,tai kažkokie rašomieji,kurių negali apleisti,nes nukris semestro pažymys. O mokytojai duoda mums darbus vieną po kito. Kad ir šiandien. Nors ir penktadienis,bet rašiau netgi du kontrolinius,kurie abu iš A lygių. O kažkada dar buvo laikai,kai per dieną galėdavo būti tik vienas kontrolinis:D(tie kažkada buvo dar praėjusiais metais:DDD). Būdavo neblogai. Vienai dienai mokydavausi vieną dalyką. O dabar išmoksti vieną, per kitą pamoką mokausi kitą ir ruošiuosi kitam darbui. Bet bent jau nebereikia mokytis tokių dalykų kaip fizika ar geografija. Ir man patinka,kad dailės pamoka yra du kartus per savaitę, o nebe vieną. Tik aš nesuprantu,kodėl sako,kad 11klasė lengva. Tai nėra labai lengva. O gal tik man taip? Gal man taip dėl to,kad aš įpratus mokytis gerai, nors ir kaip norėčiau kartais atsileisti tuose moksluose, gal dėl to,kad mokytojai dažnai primena egzaminus ir tai man kelia spaudimą...

 Norėčiau viską mokėti taip gerai,kad nereikėtų mokytis. Kitaip sakant,būti vunderkinde :D

antradienis, balandžio 17, 2012

  Liepsnos šokis židinyje. Muzika skambanti ausyse. Tetrūksta tik savaitgalio ar atostogų,kai žinai,kad šiuo metu nereikia sėdėti prie knygų ir mokytis, kad nereikia galvoti,koks kontrolinis laukia. Dar neblogai būtų sėdėti su geru draugu ar šiaip pašnekovu ir diskutuoti apie viską ir nieką. Ir man nesvarbu,kad dabar pavasaris,o židiny liepsna. Jei už lango dar būtų tamsu ir lytų, o aš sėdėčiau prieš židinį ir žiūrėčiau kokį romantišką ar liūdną filmą, ar skaityčiau įdomią knygą, ar kalbėčiau su geru draugu, man tai būtų tobulas vakaras...
 Smagu pasvajoti. Atrodo mano paukščiai grįžta. Vėl galiu sėsti ant jų nugarų ir skristi skristi skristi... Neškit mane toli, neškit mane nuo liūdesio ir vienatvės, neškit ten,kur gražu. Nenoriu švaistyti laiko,nes jūs ir vėl galite nuo manęs pabėgti,paukščiai...

pirmadienis, balandžio 16, 2012

Mano scenarijus

 Kartais taip noriu,kad mano gyvenime kas nors vyktų. Bet kas. Kad būtų panašus į filmą,knygą, ką nors. Kad nebūtų toks nuobodus. Ta kasdienė rutina,kurioje nieko nevyksta,kartais mane žudo. Mirštu nuo tos rutinos. Perrašykit mano gyvenimo scenarijų pridėdami daugiau spontaniškumo,nuotykių, paversdami jį tokiu,kokio dar nesu turėjusi.

antradienis, balandžio 10, 2012

Po atostogų

 Baigėsi atostogos, o su jų pabaigą pradėjo ateiti geresni orai. Kodėl Velykos negalėjo būti šiltesnės? Bet dabar tai jau nebesvarbu...
 Tik pirmadienį grįžau iš antrais namais tapusio Jurbarko. Jurbarke, lauk manęs vasarą!..:) Dažiau kiaušinius,susitikau su seneliais ir kitomis giminėmis ir su vaikystės draugais. Tad Velykos bent jau buvo šiltos viduje,jei jau ne orais...
 Pirma diena mokykloje... Ach... Sunku grįžti į ritmą po atostogų, o jau turime suplanuotų atsiskaitymų. Pirmą dieną! o_O  Net mintys rišliai nesidėsto. Per trumpos man atostogos...:D
 Pagalvojus,kiek nedaug beliko iki vasaros. Tik 8 savaitės beliko mokytis. Tik 8. Vos spėsiu įsivažiuoti į mokslus, žiūrėk ir vasara čia pat ir nebelieka pasiryžimo mokytis.:D O mokytojai vis dėlto iš mūsų tikisi,kad mes neapsileisime iki paskutinės dienos...Bet tai neįmanoma. Ir aš taip laukiu tos paskutinės savaitės,kai atiduosime visas knygas ir nieko nebeveiksime. 

trečiadienis, balandžio 04, 2012

Žiema pavasarį

 Pavasaris tuoj įpusės, o už lango pusto sniegas. Galvoju,kad gal žiema man dar suteikė vieną progą prisiminti vaikystę. Tai buvo bent koks nuotaikos pakėlimas.
 Vėl stačiau senį besmegenį:). Jį stačiau taip seniai. Šiandien vėl jį pastačiau turbūt po kokių ketverių ar penkerių metų.Ir jis dabar išdidžiai stovi lauke su kibiru ant galvos ir atlaiko žvarbų vėją. Koks nuostabus mano besmegenis:D. Su broliu pasimėtėm gniūžtėm. Bet viskas prasidėjo nuo nuobodaus sniego kasimo.

Ačiū už suteiktą progą prisiminti vaikystę,pajausti sniego karo ir besmegenių statymo džiaugsmą. Ačiū už tai,kad mano nuotaika pagėrėjo. Ačiū,ačiū ačiū... :)

sekmadienis, balandžio 01, 2012

Skristi!Noriu skristi!..

 Sniegas už lango visai neprimena pavasario,kuris greitai įpusės. Tik saulė dar primena,kad dienos šiltėja ir šviesėja, kad dangus vis dažniau pasirodo iš už debesų,po kuriais slėpėsi žiemą.
 Atostogos... Man jos ir ilgos,ir trumpos. Man jos ir liūdnos,ir nuobodžios. Norėčiau išvažiuoti iš namų į miestą ar dar kur nors. Vaikščioti gatvėmis, parkais, stebėti viską aplinkui ir susidraugauti su savimi. Bet,deja,tai nėra taip lengva.  Gal dėl to,kad aš nemoku vaikščioti viena, gal dėl to,kad aš bijau vaikščioti viena,nes bijau pati savęs.
 Dar yra dalykų,kurie man truputį pakelia nuotaiką, bet jie nepalengvina savijautos. Jaučiuosi taip, lyg viduje tampyčiau sunkius akmenis,kurie iš manęs atima vis daugiau energijos ir mažina viltį pasijusti laisvai. O aš taip noriu įgauti sparnus ir pakilti į giedrą dangų ir jaustis laisvai. Skristi kaip paukštis ir jausti vėjo glostymą,kaip vėjas glosto paukščio plunksnas...




Kur mano svajonės? Kur tos gražios svajonės,kurios mane pasodindavo ant milžiniškų paukščių,kurie mane nešdavo ten,kur gera ir ramu, kur šilta dvasiškai ir tylu. Aš pasiilgau tų vietų, bet paukščiai pas mane nebeatskrenda. Kai bandau juos prisikviesti, jie neranda kelio pas mane. Bandau pati jų ieškoti, bet randu tik mažus,kurie nesugeba manęs nunešti iki ten,kur nunešdavo manieji "draugai". Bet aš nenoriu prarasti vilties. Aš tikėsiu,kad jie dar sugrįš dar pas mane...