sekmadienis, balandžio 01, 2012

Skristi!Noriu skristi!..

 Sniegas už lango visai neprimena pavasario,kuris greitai įpusės. Tik saulė dar primena,kad dienos šiltėja ir šviesėja, kad dangus vis dažniau pasirodo iš už debesų,po kuriais slėpėsi žiemą.
 Atostogos... Man jos ir ilgos,ir trumpos. Man jos ir liūdnos,ir nuobodžios. Norėčiau išvažiuoti iš namų į miestą ar dar kur nors. Vaikščioti gatvėmis, parkais, stebėti viską aplinkui ir susidraugauti su savimi. Bet,deja,tai nėra taip lengva.  Gal dėl to,kad aš nemoku vaikščioti viena, gal dėl to,kad aš bijau vaikščioti viena,nes bijau pati savęs.
 Dar yra dalykų,kurie man truputį pakelia nuotaiką, bet jie nepalengvina savijautos. Jaučiuosi taip, lyg viduje tampyčiau sunkius akmenis,kurie iš manęs atima vis daugiau energijos ir mažina viltį pasijusti laisvai. O aš taip noriu įgauti sparnus ir pakilti į giedrą dangų ir jaustis laisvai. Skristi kaip paukštis ir jausti vėjo glostymą,kaip vėjas glosto paukščio plunksnas...




Kur mano svajonės? Kur tos gražios svajonės,kurios mane pasodindavo ant milžiniškų paukščių,kurie mane nešdavo ten,kur gera ir ramu, kur šilta dvasiškai ir tylu. Aš pasiilgau tų vietų, bet paukščiai pas mane nebeatskrenda. Kai bandau juos prisikviesti, jie neranda kelio pas mane. Bandau pati jų ieškoti, bet randu tik mažus,kurie nesugeba manęs nunešti iki ten,kur nunešdavo manieji "draugai". Bet aš nenoriu prarasti vilties. Aš tikėsiu,kad jie dar sugrįš dar pas mane...

Komentarų nėra: