penktadienis, gegužės 25, 2012

Mano Mokykla...

 Kaip keista...
 Šiandien mokykloje išlydėjome dvyliktokus. Aš taip keistai,gal šiek tiek liūdnai pasijaučiau stovėdama ir žiūrėdama į merginas,pasipuošusias suknelėsmis, vaikinus,apsirėdžiusius kostiumais, pirmokiukius einančius šalia, helio pripildytus balionus... O mokyklos himnas. Kai atėjau į gimnaziją,jis man tebuvo paprastas himnas,daina,kurią reikia išmokti. Tačiau šiandien man himnas buvo širdį spaudžianti daina. Lūpos pačios vėrėsi tarti tos dainos žodžius. Ir net, kai jis baigėsi, mano galvoje skambėjo dar ilgą laiką.
 Aš suprantu,kad kiti metai man bus paskutiniai mokykloje. Aš to nenoriu. Nenoriu palikti mokyklos ir išeiti į pasaulį,kuriame nebebus mokyklos, vaikystės. Noriu vėl tapti kaip ta pirmokėlė,kuri šiandien ėjo įsikibus į parankę dvyliktokei. Noriu tokia būti ir svajoti apie mokyklos baigimą, bet nesuprasti,kad ji baigsis.
 Taip...Vaikystėje svajojau,kaip baigsiu mokyklą, kokia tada būsiu laiminga. Bet, iš tiesų, aš nesuvokiau,kad mokyklą iš tikrųjų baigsiu. Dabar,kai tai suvokiu,suprantu,kad man liko paskutiniai metai džiaugtis mokyklos maistu, šurmuliu mokyklos koridoriuose, kontroliniais,nes vieną dieną toks bus paskutinis, net žmonėmis,kurių galbūt šiek tiek nemėgstu,ir kas be ko mokytojais... Ateinantys metai man bus paskutinė proga tuo džiaugtis. Džiaugiuosi bent dėl to,kad gyvenimas man suteikė šią progą ir aš 
supratau apie tai ne per vėlai...

penktadienis, gegužės 18, 2012

sudužti,nuskęsti,išnykti


 Mano gyvenimas tampa atviras. Tai,ką noriu nuslėpti, išlenda tiems,nuo ikurių slepiu. Ir man tai nepatinka. Kiti sužinoję mano nuslėptus dalykus daro jiems įtaką. Mano veiksmai tuo dalyku pasikeičia. Ir aš jaučiuosi sutrikusi. Pasimečiau savo jausmuose. Tarsi būčiau tamsiame miške,kuriame dideli ir baisūs medžiai užstoja šviesą danguje ir užraizgo visus įmanomus kelius. Kiek aš dar ieškosiu išėjimo,kiek dar turėsiu ieškoti atsakymų apie save? Kodėl taip sunku suprasti save? Aš vaikštau plona linija. Maža klaida ir mano asmenybė gali dužti kaip stiklas į daugybę šukių,kurių niekas niekada nesurinks. Ir man labai baisu. Bijau prarasti save,bijau prarasti sąmoningą protą, bijau išprotėti, bijau tapti robotu,daržove ar dar kuo nors. Aš bijau. Tarsi stovėčiau ant skardžio krašto ir žvelgčiau žemyn. Ten,kur šios baimės tampa realybe. Stumtelk ir aš krisiu. Nieks manęs negelbės... Nėra,kam gelbėti. Tad,kam kovoti. Geriau nuskęsti, sudužti,nukristi,išnykti nesipriešinant. Bet štai baimė ir vėl pakiša koją. Nei ne baimė, kažin,kur dabar būčiau, nes ji neleidžia man išnykti. Ką ta baimė man daro? Ogi tai,kad bijau atsibusti po dužimo,nykimo,skendimo, ir suprasti,kad man neišeina išnykti. Bijau būti dar labiau pažeidžiama nei esu dabar...

sekmadienis, gegužės 13, 2012

...

 Ar aš bent kiek pasikeičiau nuo įvykio, sugriovusio mano ankstesnį pasaulį? Ar man pavyko pasikeisti nors kažkiek,kad galėčiau gyventi,apsiginti, ištverti? O gal likau ta pati viduramžių mergaitė: kukli,nedrąsi, senamadiškų pažiūrų? Gal man reikia įsisprausti į korsetinę suknelę ir laiko mašina nukeliauti į viduramžius? Man ten turbūt būtų pats tas. Aš neatitinku šiuolaikinio jaunimo ir net nenutuokiu,kokia galėtų būti mano ateitis. Gal aš neišgyvensiu šiame pasaulyje. Išgyventi galima tik išmokstant atsilaikyti. O ar aš tai moku????

ketvirtadienis, gegužės 10, 2012

Laisve???

 3 savaitės. Beliko 3 savaitės ir būsiu laisva. Gal ta laisvė atneš man ir geresnę nuotaiką, savijautą. Pavargau žiūrėti į žmones ir jiems šypsotis, sakyti,kaip man linksma ir kaip gerai aš jaučiuosi. Namuose slampinėju iš kampo į kampą ir ieškau nusiraminimo,poilsio. Manyje, kaip šėlstančios jūros bangos daužosi į krantą, taip mano jausmai nerimsta. Noriu verkti,kad šėlstantys jausmai ištekėtų ašaromis ir many viskas nurimtų. Noriu atsipalaiduoti,pajausti laisvę. Jei taip tęsis ilgiau, paskęsiu  savo paties ašarose....

antradienis, gegužės 01, 2012

Prisiminimai

 Prisiminti man tampa rutina. Grįžti į vaikystę man tampa rutina. Ir man tai patinka. Patinka kasdien kažką darant prisiminti,kaip tai išmokau daryti ar kaip dariau vaikystėje. Bet mano prisiminimuose dažnai apsilanko mano vaikystės draugas. Mes turbūt žaisdavome kasdien. Visko nepamenu, bet man užtenka ir tų išlikusių prisiminimų,kuriuos bijau vieną dieną prarasti. Bet,kol juos turiu,tol džiaugiuosi. Džiaugiuosi prisimindama kiekvieną to žmogaus šypsnį, prisimindama mūsų žaidimus:kaip bėgom per lietų nuo mano iki jo laiptinės ir atgal, kaip šokinėdavome per šokdynę,kaip vakare žaisdavome po mažomis pušaitėmis. Pamenu,kai jis užstojo mane nuo kamuolio,kai žaidėme kvadratą. To žmogaus pasiilgau... Galvoju, kaip viskas būtų buvę,jei nebūčiau išsikrausčius,nes jis buvo tikrai man svarbus. 
 Prisiminimai nuneša atgal į vaikystę. Kas mes būtume,jei negalėtume prisiminti?
 Kokie jūsų brangiausi prisiminimai?