penktadienis, gegužės 25, 2012

Mano Mokykla...

 Kaip keista...
 Šiandien mokykloje išlydėjome dvyliktokus. Aš taip keistai,gal šiek tiek liūdnai pasijaučiau stovėdama ir žiūrėdama į merginas,pasipuošusias suknelėsmis, vaikinus,apsirėdžiusius kostiumais, pirmokiukius einančius šalia, helio pripildytus balionus... O mokyklos himnas. Kai atėjau į gimnaziją,jis man tebuvo paprastas himnas,daina,kurią reikia išmokti. Tačiau šiandien man himnas buvo širdį spaudžianti daina. Lūpos pačios vėrėsi tarti tos dainos žodžius. Ir net, kai jis baigėsi, mano galvoje skambėjo dar ilgą laiką.
 Aš suprantu,kad kiti metai man bus paskutiniai mokykloje. Aš to nenoriu. Nenoriu palikti mokyklos ir išeiti į pasaulį,kuriame nebebus mokyklos, vaikystės. Noriu vėl tapti kaip ta pirmokėlė,kuri šiandien ėjo įsikibus į parankę dvyliktokei. Noriu tokia būti ir svajoti apie mokyklos baigimą, bet nesuprasti,kad ji baigsis.
 Taip...Vaikystėje svajojau,kaip baigsiu mokyklą, kokia tada būsiu laiminga. Bet, iš tiesų, aš nesuvokiau,kad mokyklą iš tikrųjų baigsiu. Dabar,kai tai suvokiu,suprantu,kad man liko paskutiniai metai džiaugtis mokyklos maistu, šurmuliu mokyklos koridoriuose, kontroliniais,nes vieną dieną toks bus paskutinis, net žmonėmis,kurių galbūt šiek tiek nemėgstu,ir kas be ko mokytojais... Ateinantys metai man bus paskutinė proga tuo džiaugtis. Džiaugiuosi bent dėl to,kad gyvenimas man suteikė šią progą ir aš 
supratau apie tai ne per vėlai...

1 komentaras:

Peliūkštė su dviem lemputėmis rašė...

Aš kaip tik vakar baigiau mokyklą ir džiaugiuosi dėl to,nes vieno pabaiga reiškia kito,tikriausiai geresnio,pradžią. :))