penktadienis, gegužės 18, 2012

sudužti,nuskęsti,išnykti


 Mano gyvenimas tampa atviras. Tai,ką noriu nuslėpti, išlenda tiems,nuo ikurių slepiu. Ir man tai nepatinka. Kiti sužinoję mano nuslėptus dalykus daro jiems įtaką. Mano veiksmai tuo dalyku pasikeičia. Ir aš jaučiuosi sutrikusi. Pasimečiau savo jausmuose. Tarsi būčiau tamsiame miške,kuriame dideli ir baisūs medžiai užstoja šviesą danguje ir užraizgo visus įmanomus kelius. Kiek aš dar ieškosiu išėjimo,kiek dar turėsiu ieškoti atsakymų apie save? Kodėl taip sunku suprasti save? Aš vaikštau plona linija. Maža klaida ir mano asmenybė gali dužti kaip stiklas į daugybę šukių,kurių niekas niekada nesurinks. Ir man labai baisu. Bijau prarasti save,bijau prarasti sąmoningą protą, bijau išprotėti, bijau tapti robotu,daržove ar dar kuo nors. Aš bijau. Tarsi stovėčiau ant skardžio krašto ir žvelgčiau žemyn. Ten,kur šios baimės tampa realybe. Stumtelk ir aš krisiu. Nieks manęs negelbės... Nėra,kam gelbėti. Tad,kam kovoti. Geriau nuskęsti, sudužti,nukristi,išnykti nesipriešinant. Bet štai baimė ir vėl pakiša koją. Nei ne baimė, kažin,kur dabar būčiau, nes ji neleidžia man išnykti. Ką ta baimė man daro? Ogi tai,kad bijau atsibusti po dužimo,nykimo,skendimo, ir suprasti,kad man neišeina išnykti. Bijau būti dar labiau pažeidžiama nei esu dabar...

1 komentaras:

Peliūkštė su dviem lemputėmis rašė...

Tai proga apsvarstyti savo gyvenimo vertybes ir jas arba įtvirtinti,arba pakeisti.