antradienis, birželio 05, 2012

Tam žodžių nėra

 Prabėgo ne metai,ne pusę metų, ne trys ar du mėnesiai, bet jaučiuosi taip,lyg šį blog`ą apraizgė voratinkliai, uždengė dulkių sluoksnis...
  Nerašiau,nes neturėjau,ką rašyti. Neturiu ir dabar.  Galiu tik papasakoti,kad 5 dienas buvau atskirta nuo civilazijos beveik tikrąją ta žodžio prasme. Aplinkui tebuvo 9 mėnesius matomi pažįstami, mėgstami ir nemėgstami žmonių veidai ir daugiau nieko: nei elektronikos prietaisų, nei ryšio mobiliajame telefone, nei miesto šurmulio. Tik jauki gamtos tyla. Mano kiekvienas rytas prasidėdavo 7:30 su rytine makšta ir paukščių čiulbesiu bei su šaltu oru. Diena baigdavosi su skaudančiu pilvu nuo juoko... Ir taip buvo 5 dienas. Buvo verta kentėti tas šaltas nuobodžias 5 dienas vien dėl vakarų,kurių gyvenime daugiau nebus, nes jų pakartoti neįmanoma. Ir, nors tai baigėsi vos prieš kelias valandas, viską jau prisimenu nostalgiškai...
 "Sveikinu. Nuo šiol jūs abiturientai"-tarė auklėtoja,kol jos auklėtiniai stovėjo rikiuotėje. Ta mintis man nepatiko. Aš ją priėmiau liūdnai. Ir kuo labiau artėju prie tos 12 klasės tuo man lūdniau. tikiuosi,kad likusią vasarą man pavyks apie tai negalvoti. Tikiuosi,kad pavyks patirti daug įsimintinų akimirkų...

Kur dingo tas vaikiškas neatsakingumas ir nerūpestingumas? Kur dingo vaikas,gyvenantis manyje?..

Komentarų nėra: