šeštadienis, spalio 20, 2012

...

 Takšt, takšt, takš... Kaip lašantis vanduo laša mano gyvenimas... Vandenį dar galima užsukti, sustabdyti, bet gyvenimo ne. Jis ir toliau lašės. Greičiau ar lėčiau, bet lašės. Ir tai nervina. Nervina, kad negaliu sustoti ir pažvelgti į save, į kitus. Nervina, kad gyvenimas eina toliau, o aš nespėju daryti sprendimų tinkamai apgalvojusi pasekmes... Nervina tai, kad negaliu valdyti savo gyvenimo taip,kaip noriu...
408662_253713061418079_2135599965_n_large

  Atrodo, man prasideda rudeninė depresija. O gal tai ne rudeninė, o pastovi depresija? Gal aš taip jaučiuosi nuolatos, kai būnu viena arba jaučiuosi viena tarp žmonių... Kodėl esu toks depresyvus ir vienišas žmogus?  
 Ar turiu ką nors, kam galėčiau išsipasakoti, kas mane suprastų?..
 Ar bus diena, kai nueisiu miegoti negalvodama apie liūdnus dalykus, apie dalykus, kuriuos turi kiti, o man dar toli iki jų? 
 Ar bus diena, kai aš pasitikėsiu savom jėgom ir drąsiai žengsiu žingsnius į priekį nebijodama suklysti?
 Ar bus diena, kai pasakysiu, kad esu laiminga neslėpdama tiesos apie tikrąją savo savijautą?