šeštadienis, balandžio 27, 2013

Gyvenimas neteisingas

 Bėdos po vieną nevaikšto... Gyvenimas ne rožėmis klotas... Ir bandymai save paguosti... Žinau, kad visiems būna blogai ir dar blogiau nei man... Tačiau... Kas iš to tačiau... Tėvai save guodžia alkoholiu, o aš geromis mintimis. Galėjo iš tiesų būti ir blogiau... Bet...
 Taip noriu prakeiktis tuos žmones, kurie taip elgiasi, kurie sužlugdo žmones, kurie taip sunkiai dirbo, kad galėtų ką nors pasiekti... Taip noriu, kad juos nutrektų žaibas, kad jie pakliūtų į kalėjimą už savo blogus darbus ir kad tai būtų ilgam. Nekenčių visų nusikaltėlių ir kitų blogų žmonių, nes jie "prišika" kitiems į dūšią, o sau laiminga nueina. Jie sugadina žmonėms gyvenimus. Vagys išgąsdina žmones, kad nukentėje bijo liesti savo daiktus, nes jie buvo liesti kažko kito, o namai tampa svetimi, nes juose vaikščiojo kažkas kitas. Vėlia jie bijo išvažiuoti ir palikti namus vienus Prievartautojai pažeidžia psichiką ir tai gali privesti prie savižudybės, o nukentėjusio(s) šeima nebepažįsta savo vaikų. Kodėl tokie žmonės iš viso nusipelnė gyventi Žemėje? Kodėl jie gali griauti kitų taip sunkiai statytus gyvenimus?.. Kodėl jų sąžinė mirusi?..
 Niekam nelinkiu patirti to. Niekam nelinkiu bemiegių naktų ir nesaugaus jausmo, kad ir kur bebūtumėte...

penktadienis, kovo 01, 2013

kažkas...

 Gyvenimas niekada nesustoja. Gyvenimo ratas sukasi ir sukasi... Jis-tai amžina energija, kurios niekam nepavyksta išrasti. Bet aš kalbu bendrai apie gyvenimą. Jei kalbėčiau apie kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimą, tai būtų kiek kitaip... Atskiro žmogaus gyvenimas jam gimus įsibėgėja, tada vis sukasi ir sukasi, o tada kažkada sustoja. Bet jis dažniausiai palieką kitą besisukantį gyvenimą. Po mūsų gyvenimų sukasi kiti gyvenimai. Todėl tai niekada nesustos, nebent mes išnyktume kaip dinozaurai. Bet ar taip įmanoma? Jau dabar mūsų yra ~7mlrd ir tik daugėja...
 supratu, kad aš nusišnekėjau... Nuklydau visai kitur... Iš tiesų, šiuo metu mano galvoje mintys apie gyvenimą. et tik apie mano gyvenimą. Gal esu kiek egoistiška galvodama tik apie save, bet kartais juk taip galima, ar ne? Juk mes galų gale tampame tokiais, nesvarbu kokius mus parodo filmai ar knygos. Ypač filmai viską per daug pagražina. Jie sukuria tobulos meilės iliuziją, tobulų žmonių išvaizdą. Po to merginos ant žurnalų viršelių žlugdo tokias silpnas merginas kaip aš ir jos pradeda gailėti savęs, rasti įvairių trūkumų ir nesugeba pamilti savęs, nes galvoje būna tik mintys, jog tokių niekas nemyli, nes jos neatitinka stereotipinių formų...
 Bet aš ir vėl nusišnekėjau. Turbūt pradėsiu rašyti kaip A. Škėma. Bus minčių srautas iš kurio niekas nieko nesupras. Nors aš visada žinojau, kad man yra sunku rašyti rišliai ir protingai. Viskas gaunasi kvailai ir nelogiškai...

 Jei už manęs nesėdėtų mano šeima, turbūt apsiverkčiau. Bet aš nenoriu, kad manęs klausinėtų, kas man yra arba bandytų paguosti, o gal net išvadintų kvaile, nes nerimauju dėl kažkokių kvailų dalykų...

 Aš pavargau ir noriu ramybės...

 Man reikia poilsio, nes jau nusišnekėjau...

antradienis, vasario 05, 2013

Skauda...

 Prisiminimai grįžta... Blogi ar geri, bet grįžta ir nepalieka. Ypač blogi. Ypač labai skaudūs prisiminimai grįžta ir primena, kokis esu. Primena tai, ką patyriau ir ko nebenorėčiau patirti. Primena ir tai ko išmokė...

 Prabėgo dveji metai... Jiems tai jau dveji metai, man dar tik dveji metai. Jie tai jau pamiršo, o aš to pamiršti nesugebu, kad ir kaip norėčiau. Pasamonė būna užblokuoja kai kuriuos prisiminimus. Kodėl negali užblokuoti ir šio?.. Atrodo, kad jau susitaikiau su tuo ir atleidau tiems, kurie mano uždarą ir paprastą, bet man gražų pasaulį, sudaužė į šipulius, sutrypė, išniekino... Bet man vis dar skaudu. Širdyje, o gal sieloje liko neišgydomas žaizda, kuri vis kraujuoja. 

 Vis mąstau, ar ateis toks laikas, kai išties tai pamiršiu? Ar ateis laikas, kai susitaikysiu ir išties galėsiu pasakyti, kad atleidau. O gal aš visada tai prisiminus apsiverksiu, gailėsiuosi savęs, kaltinsiu save...

antradienis, sausio 01, 2013

Patarimo?

 Seniai buvau prisėdusi prie blog`o. Aš jo nepamiršau, dažnai prisimindavau, bet kiekvieną kartą galvodama jį atsidaryti, sustodavau. Tiesiog nežinodavau, ką turėčiau jame parašyti. Deja, nežinau ir dabar. :((( Bet pagalvojau,kad reikia bent pabandyti. Jei ne, tebus tik šis šlamštas...

 Galvoje tūkstančiai minčių, norų, svajonių. Bet kaip tai pasakyti, parašyti ar bet kaip kitaip išreikšti? Norėčiau pati save suprasti, bet, rodos, užsidarau ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačios. .. Jei pati sau galėčiau viską pasakyti, nustoti meluoti, gal pasijausčiau lengviau. . . 

 Gal kas žino kaip susitarti su savimi? Gal atsiras kas nors, kas padės man išsilaisvinti nuo savęs ir rasti pagaliau ramybę, ir susikaupti ties kitais dalykais, o ne savo pervargimu....