penktadienis, kovo 01, 2013

kažkas...

 Gyvenimas niekada nesustoja. Gyvenimo ratas sukasi ir sukasi... Jis-tai amžina energija, kurios niekam nepavyksta išrasti. Bet aš kalbu bendrai apie gyvenimą. Jei kalbėčiau apie kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimą, tai būtų kiek kitaip... Atskiro žmogaus gyvenimas jam gimus įsibėgėja, tada vis sukasi ir sukasi, o tada kažkada sustoja. Bet jis dažniausiai palieką kitą besisukantį gyvenimą. Po mūsų gyvenimų sukasi kiti gyvenimai. Todėl tai niekada nesustos, nebent mes išnyktume kaip dinozaurai. Bet ar taip įmanoma? Jau dabar mūsų yra ~7mlrd ir tik daugėja...
 supratu, kad aš nusišnekėjau... Nuklydau visai kitur... Iš tiesų, šiuo metu mano galvoje mintys apie gyvenimą. et tik apie mano gyvenimą. Gal esu kiek egoistiška galvodama tik apie save, bet kartais juk taip galima, ar ne? Juk mes galų gale tampame tokiais, nesvarbu kokius mus parodo filmai ar knygos. Ypač filmai viską per daug pagražina. Jie sukuria tobulos meilės iliuziją, tobulų žmonių išvaizdą. Po to merginos ant žurnalų viršelių žlugdo tokias silpnas merginas kaip aš ir jos pradeda gailėti savęs, rasti įvairių trūkumų ir nesugeba pamilti savęs, nes galvoje būna tik mintys, jog tokių niekas nemyli, nes jos neatitinka stereotipinių formų...
 Bet aš ir vėl nusišnekėjau. Turbūt pradėsiu rašyti kaip A. Škėma. Bus minčių srautas iš kurio niekas nieko nesupras. Nors aš visada žinojau, kad man yra sunku rašyti rišliai ir protingai. Viskas gaunasi kvailai ir nelogiškai...

 Jei už manęs nesėdėtų mano šeima, turbūt apsiverkčiau. Bet aš nenoriu, kad manęs klausinėtų, kas man yra arba bandytų paguosti, o gal net išvadintų kvaile, nes nerimauju dėl kažkokių kvailų dalykų...

 Aš pavargau ir noriu ramybės...

 Man reikia poilsio, nes jau nusišnekėjau...

1 komentaras:

Lorė, rašė...

Ką galiu pasakyti : pažįstamas jausmas.