ketvirtadienis, lapkričio 27, 2014

Sunkus gyvenimas slegia

 Pavargau... Pavargau nuo visko. Nuo mokymosi, nuo galvojimo, nuo bemiegių naktų, nuo kolių, nuo savęs pačios. Žinau, kad būna dar ir blogiau. Bet man ir taip dabar ne pyragai, tad džiaugtis nelabai ir norisi. Aš vis galvoju, kada pagaliau atrasiu laiko sau. Ne valandą ir ne dvi, o visą dieną, savaitę. Ir tik tada suprantu, kad tai pas mane ateis tik po sesijos, sausio gale. Ir tai tik dar labiau gadina nuotaiką. Vis bandau kartoju sau "Per aspera ad astra". Kartoju, kad beliko mėnesis iki egzaminų ir aš turiu visa tai išgyventi. Aš galiu... Bet įgyvendinti tai yra taip sunku. Aš mokausi kaip gydyti kitus,bet jaučiuosi, kad pirma greičiau susirgsiu nei galėsiu padėti kitam.
 Mano studijos ir taip ilgai trunka. Jei palengvintų mums krūvį, nebaigtume trbt niekada. Bet jei bandytų leisti mums baigti anksčiau, pusę greičiausiai atsidurtų ligoninėj dėl nervinio ar fizinio išsekimo.
 Suaugusiojo gyvenimas tikrai nėra lengvas. Šiandien atsibudau kaip jau man įprasta 5:30 ir vėl miegojusi tik apie 5val, nes kamuoja nemiga. Ir pirmoji mano mintis atsibudusi buvo "kaip norėčiau vėl būti mokykloj. Tuomet keldavausi 6:30 ir galėdavau prasibudinti tik mokykloje, nes vis tiek man nieko nereikėdavo mokytis. O dabar bent 2 kartus per savaitę keliuosi 5 ar 5:30 tam, kad toliau mokyčiausi". Ir tiesą sakant nesuprantu, kaip aš vis dar pajėgiu eiti toliau. Anksčiau 4val miego išsekindavo mano organizmą ir aš atsidurdavau lovoje su pakilusia temperatūra. O koks dabar mano limitas? Jau nebežinau.
 Noriu lengvo gyvenimo...

šeštadienis, lapkričio 01, 2014

Išsilaisvint

 Nežinau, ar aš priklausau mažumai, o gal daugumai? Žmonės dažniausiai linkę slėpti savo tikruosius veidus ir parodyti save kitokį. Aš ne išimtis. Ir vienas dalyjas, ką aš dažnai bandau nuskėpti nuo kitų, yra mano tikrieji jausmai. Kartais aš jaučiuosi dusinama visko, kas yra aplinkui. Jaučiuosi pavargusi ir be jokios gyvybės savyje, bet žmonėms dažniausiai strngiuosi atrodyti linksma, su nuotaika. Tačiau namuose užsidarau savo kambarį ir nenoriu nieko daryti, tik miegoti ir verkti. Tarsi mane apniuktų kokia depresija. Tuomet įsijungiu kokį liūdną filmą, paverkiu viena ir vėl stengiuosi grįžti į gyvenimą.
 Šįvakar kažkas panašaus. Užsidariau savo kambaryje ir žiūrėjau korėjiečių filmą "...ing". Ir aš tikrai turėjau progos paverkti. Tiesą sakant, maždaug nuo filmo vidurio ašarojau, kol galiausiai ir apsiverkiau. Ir man tereikia romantiško filmo su liūdnais įvykiais, kad aš apsiverkčiau.
 Aš pati puikiai žinau, kad esu jautri, todėl mane bet kas gali greit pravirkdyti. Bet aš sau dažniausiai neleidžiu verkti prie kitų. Man nepatinka, kai kiti mato mano ašaras. Tai tiesiog man nepatogu. Todėl išsiverkiu į pagalvę ir išlaisvinu visus susikaupusius jausmus, kad vėl galėčiau grįžti į gyvenimą...

penktadienis, spalio 03, 2014

Protinga ar kvaila?


 Vieni sakytų, kad aš kvaila. Kiti galbūt kad protinga... Pati atsakymo nežinau... Tiesiog gyvenu kaip esu galbūt pripratusi, nors man tai nėra lengva. Aš taip dažnai noriu pasiduoti ir nuleisti rankas. Taip dažnai noriu nieko nebeveikti, į nieką nebereguoti. Tačiau... Tačiau aš tiek kitiems, tiek sau pačiai noriu įrodyti, kad galiu...
 Kaip ir visus kitus, mane ištinka silpnumo akimirkos. Ir gan dažnai jau. Tomis akimirkomis noriu būti viena, pasislėpusi nuo visų. Nenoriu rodyti savęs tokios kitiems. Net ir patiems artimiausiems žmonėms. Kad ir kaip kartais noriu nebesislėpti nuo kitų, aš stengiuosi pabėgti. Gal bijau per daug pasirodyti silpna ir pažeidžiama. Tačiau net norėdama sulaukti užuojautos ir padrąsinančio žodžio, aš neleidžiu kitiems to suprasti. Prie kitų aš neužsiminsiu apie tai arba apsimesiu, kad viską nuleidžiu juokais... Matyt, aš daugiau esu kvaila...

šeštadienis, rugsėjo 13, 2014

Dar viena diena...


 Kartais pati savimi stebiuosi. Aš galiu elgtis taip, kaip niekada nebūčiau pagalvojusi. Galiu drąsiau išreikšti savo mintis, ko niekada nesitikėjau padaryti. Galiu prie žmonių jaustis laisviau. Kas? Gyvenimo pamokos, saviugda or stebuklas? O gal viskas kartu?.. 
 Šiandien vaikštinėjau su viena mergina iš mano kurso. Kalbėjomės, juokavom. Ir taip paprasta pasirodė bendrauti su žmogumi, kurį pažįstu vos metus. Nors mano gyvenime yra žmonių, prie kurių esu susikausčius net ir po kelerių metų pažinties. Bet ne tame esmė. Mes kalbėjome apie daug ką. Palietėm ir vaikystės temą. Tuomet klausydama jos ir pasakodama savo vaikystę, prisiminiau save, mažą, kuklią ir baikščią mergaitę, kuri įsikibdavo į mamos sijoną vos tik sutikus nepažįstamus žmones ar atsidūrus naujoje aplinkoje. Tuomet pagalvojau apie dabartinę save. Ir vis dėlto kaip aš pasikeičiau per visus tuos metus. Nesvarbu 3 metai ar 10, bet net ir prabėgusi viena vasara mane pakeitė. Kai kam gal mano pokyčiai į gerą, kai kam gal nelabai. Tačiau svarbiausia, kad aš pati turiu išsiaiškinti, kiek man šie pokyčiai teigiami ir kiek neigiami...

 
Timeline Photos - Ceainaria Infinitea | via Facebook

penktadienis, vasario 21, 2014

Tiesiog

 Kaip keista. Vėl žiūriu į ekrane stygsantį baltą tuščią kvadratą. Praėjo jau labai daug laiko nuo paskutinio mano įrašo. Tačiau niekas lyg ir nepasikeitė per daug. Aš vis dar likau aš. Gal šiek tiek liesesnė, nes dėl studijų ne visada turiu kada pavalgyti. :D Gal šiek tiek labiau pavargusi nei anksčiau. Gal šiek tiek rimtesnė, nes jau pradėjau naują savo gyvenimo etapą. Galbūt ir vienišesnė. Mano gyvenime nėra daug žmonių, kurie man būtų labai artimi, ar bent tokiū, kurie galėtų būti šalia. Tikriausiai aš esu toks žmogus, kurio visi privengia. Siaubingas jausmas, kai supranti, kad žmonės tave ignoruoja, vengia. Tarsi dar vienas išblukęs plotelis...

 Mano nuolatiniai ir vieninteliai draugai yra liūdesys, vienatvė, ašaros ir gausybė meilės dramų...