penktadienis, vasario 21, 2014

Tiesiog

 Kaip keista. Vėl žiūriu į ekrane stygsantį baltą tuščią kvadratą. Praėjo jau labai daug laiko nuo paskutinio mano įrašo. Tačiau niekas lyg ir nepasikeitė per daug. Aš vis dar likau aš. Gal šiek tiek liesesnė, nes dėl studijų ne visada turiu kada pavalgyti. :D Gal šiek tiek labiau pavargusi nei anksčiau. Gal šiek tiek rimtesnė, nes jau pradėjau naują savo gyvenimo etapą. Galbūt ir vienišesnė. Mano gyvenime nėra daug žmonių, kurie man būtų labai artimi, ar bent tokiū, kurie galėtų būti šalia. Tikriausiai aš esu toks žmogus, kurio visi privengia. Siaubingas jausmas, kai supranti, kad žmonės tave ignoruoja, vengia. Tarsi dar vienas išblukęs plotelis...

 Mano nuolatiniai ir vieninteliai draugai yra liūdesys, vienatvė, ašaros ir gausybė meilės dramų...