ketvirtadienis, lapkričio 27, 2014

Sunkus gyvenimas slegia

 Pavargau... Pavargau nuo visko. Nuo mokymosi, nuo galvojimo, nuo bemiegių naktų, nuo kolių, nuo savęs pačios. Žinau, kad būna dar ir blogiau. Bet man ir taip dabar ne pyragai, tad džiaugtis nelabai ir norisi. Aš vis galvoju, kada pagaliau atrasiu laiko sau. Ne valandą ir ne dvi, o visą dieną, savaitę. Ir tik tada suprantu, kad tai pas mane ateis tik po sesijos, sausio gale. Ir tai tik dar labiau gadina nuotaiką. Vis bandau kartoju sau "Per aspera ad astra". Kartoju, kad beliko mėnesis iki egzaminų ir aš turiu visa tai išgyventi. Aš galiu... Bet įgyvendinti tai yra taip sunku. Aš mokausi kaip gydyti kitus,bet jaučiuosi, kad pirma greičiau susirgsiu nei galėsiu padėti kitam.
 Mano studijos ir taip ilgai trunka. Jei palengvintų mums krūvį, nebaigtume trbt niekada. Bet jei bandytų leisti mums baigti anksčiau, pusę greičiausiai atsidurtų ligoninėj dėl nervinio ar fizinio išsekimo.
 Suaugusiojo gyvenimas tikrai nėra lengvas. Šiandien atsibudau kaip jau man įprasta 5:30 ir vėl miegojusi tik apie 5val, nes kamuoja nemiga. Ir pirmoji mano mintis atsibudusi buvo "kaip norėčiau vėl būti mokykloj. Tuomet keldavausi 6:30 ir galėdavau prasibudinti tik mokykloje, nes vis tiek man nieko nereikėdavo mokytis. O dabar bent 2 kartus per savaitę keliuosi 5 ar 5:30 tam, kad toliau mokyčiausi". Ir tiesą sakant nesuprantu, kaip aš vis dar pajėgiu eiti toliau. Anksčiau 4val miego išsekindavo mano organizmą ir aš atsidurdavau lovoje su pakilusia temperatūra. O koks dabar mano limitas? Jau nebežinau.
 Noriu lengvo gyvenimo...

šeštadienis, lapkričio 01, 2014

Išsilaisvint

 Nežinau, ar aš priklausau mažumai, o gal daugumai? Žmonės dažniausiai linkę slėpti savo tikruosius veidus ir parodyti save kitokį. Aš ne išimtis. Ir vienas dalyjas, ką aš dažnai bandau nuskėpti nuo kitų, yra mano tikrieji jausmai. Kartais aš jaučiuosi dusinama visko, kas yra aplinkui. Jaučiuosi pavargusi ir be jokios gyvybės savyje, bet žmonėms dažniausiai strngiuosi atrodyti linksma, su nuotaika. Tačiau namuose užsidarau savo kambarį ir nenoriu nieko daryti, tik miegoti ir verkti. Tarsi mane apniuktų kokia depresija. Tuomet įsijungiu kokį liūdną filmą, paverkiu viena ir vėl stengiuosi grįžti į gyvenimą.
 Šįvakar kažkas panašaus. Užsidariau savo kambaryje ir žiūrėjau korėjiečių filmą "...ing". Ir aš tikrai turėjau progos paverkti. Tiesą sakant, maždaug nuo filmo vidurio ašarojau, kol galiausiai ir apsiverkiau. Ir man tereikia romantiško filmo su liūdnais įvykiais, kad aš apsiverkčiau.
 Aš pati puikiai žinau, kad esu jautri, todėl mane bet kas gali greit pravirkdyti. Bet aš sau dažniausiai neleidžiu verkti prie kitų. Man nepatinka, kai kiti mato mano ašaras. Tai tiesiog man nepatogu. Todėl išsiverkiu į pagalvę ir išlaisvinu visus susikaupusius jausmus, kad vėl galėčiau grįžti į gyvenimą...