šeštadienis, lapkričio 01, 2014

Išsilaisvint

 Nežinau, ar aš priklausau mažumai, o gal daugumai? Žmonės dažniausiai linkę slėpti savo tikruosius veidus ir parodyti save kitokį. Aš ne išimtis. Ir vienas dalyjas, ką aš dažnai bandau nuskėpti nuo kitų, yra mano tikrieji jausmai. Kartais aš jaučiuosi dusinama visko, kas yra aplinkui. Jaučiuosi pavargusi ir be jokios gyvybės savyje, bet žmonėms dažniausiai strngiuosi atrodyti linksma, su nuotaika. Tačiau namuose užsidarau savo kambarį ir nenoriu nieko daryti, tik miegoti ir verkti. Tarsi mane apniuktų kokia depresija. Tuomet įsijungiu kokį liūdną filmą, paverkiu viena ir vėl stengiuosi grįžti į gyvenimą.
 Šįvakar kažkas panašaus. Užsidariau savo kambaryje ir žiūrėjau korėjiečių filmą "...ing". Ir aš tikrai turėjau progos paverkti. Tiesą sakant, maždaug nuo filmo vidurio ašarojau, kol galiausiai ir apsiverkiau. Ir man tereikia romantiško filmo su liūdnais įvykiais, kad aš apsiverkčiau.
 Aš pati puikiai žinau, kad esu jautri, todėl mane bet kas gali greit pravirkdyti. Bet aš sau dažniausiai neleidžiu verkti prie kitų. Man nepatinka, kai kiti mato mano ašaras. Tai tiesiog man nepatogu. Todėl išsiverkiu į pagalvę ir išlaisvinu visus susikaupusius jausmus, kad vėl galėčiau grįžti į gyvenimą...

Komentarų nėra: