trečiadienis, sausio 28, 2015

Neturėti vaikino- nuodemė?

 Visada buvau tėvelio mylimiausia dukryte. Juk taip dažniausiai ir būna... Jis visada neleisdavo kitiems kalbėti apie vaikinus ir rinkti man į poras ir t.t. Tačiau pastaruoju metu mano tėtis tarsi spaudžia mane susirasti tokį. Ir tuomet pradedu jaustis keistai. Aš ne ta, kuri vaikšto į klubus ar vakarėlius, todėl ir neturiu daug pažįstamų. Aš išvis retai kur išeinu. O toks spaudimas iš tėčio pusės verčia mane jaustis nejaukiai. Pradedu jaustis kalta, kad esu tokia namisėda ir nemėgstu vakarėlių, kitokių aktyvių veiklų...
 Taip, aš noriu santykių, bet nesu ta, kuri įsimyli greitai ir be proto. Argi aš esu dėl to kalta? Ar kažkuo jam ar pasauliui nusidėjau, neturėdama vaikino ir vis dar būnant su laisva širdim?

penktadienis, sausio 09, 2015

kaukė

 Aš visada stengiuosi atrodyti laiminga prie kitų. Šypsausi, juokauju ir sakau, kad viskas bus gerai ir kad čia nieko tokio. Tačiau užsidarius savo kambary aš verkiu. Verkiu į pagalvę, kad niekas negirdėtų ir nematytų. Verkiu, nes kartais to noriu, kartais man liūdna, kartais savęs gaila,  kartais nepakeliamai skauda kažkur viduje ir net nežinau kodėl. Kartais galvoju ar tik aš viena taip elgiuosi? Ar tik aš viena esu tokia silpna? Gal aš tik per daug sau viską apsunkinu taip? Gal mano pačios dėvima kaukė kitų akivaizdoje mane slegia? Akimirkom net galvoju, ar yra šiam pasauly žmogus, kuris pamatys tikrąją mane-silpną ir dėl nieko ir visko verkiančią mergaitę, ir pasakys: "viską suprantu" vietoj bandymo paguosti ir pasakyti koks tas pasaulis vis dėlto gražus...