trečiadienis, sausio 28, 2015

Neturėti vaikino- nuodemė?

 Visada buvau tėvelio mylimiausia dukryte. Juk taip dažniausiai ir būna... Jis visada neleisdavo kitiems kalbėti apie vaikinus ir rinkti man į poras ir t.t. Tačiau pastaruoju metu mano tėtis tarsi spaudžia mane susirasti tokį. Ir tuomet pradedu jaustis keistai. Aš ne ta, kuri vaikšto į klubus ar vakarėlius, todėl ir neturiu daug pažįstamų. Aš išvis retai kur išeinu. O toks spaudimas iš tėčio pusės verčia mane jaustis nejaukiai. Pradedu jaustis kalta, kad esu tokia namisėda ir nemėgstu vakarėlių, kitokių aktyvių veiklų...
 Taip, aš noriu santykių, bet nesu ta, kuri įsimyli greitai ir be proto. Argi aš esu dėl to kalta? Ar kažkuo jam ar pasauliui nusidėjau, neturėdama vaikino ir vis dar būnant su laisva širdim?

Komentarų nėra: